Kai vėjas pakimba ant medžio šakų.
krenta skausmas žalvariu debesų.
Tada svajoju tapti saulės drugeliu,
skristi  džiaugsmu virš lauko gėlių.

Tu prašai neskristi, pasilikti delne,
kad visada saugoti galėtum mane.
Negaliu pakilti, gera šiltam delne.
Skęstu apsvaigus kvapniam nektare.

Virpesiu blaškausi tarp dviejų pasaulių,
tarp dangaus ir žemės širdim neramia.
Sparnelius man stingdo tavo akys žalios,
Įsipynęs juokas beržo šakose.