- Ar tau nereikia šiandien į darbą? – Povilas per miegus išgirdo Irenos balsą. Negriežtą, minkštą ir glostantį, bet su nuostabos gaidele.
- Ne-a-a- busdamas nusižiovavo jis. – Šefas davė išeiginę, už tai, kad gavau jam tą kvailą žaidimą.
- Puiku, tada pabūsi su Karoliu, gerai?
Teisybė, Povilas buvo šiek tiek kitaip suplanavęs šią dieną, tačiau, kai šiltos Karolio rankutės apsivijo jo kaklą, Povilą užplūdo graudus gerumas. Tiesiog palaima. Jis taip retai būna su sūnumi. Visą laiką surija darbas. Krapštydamasis kokio nors kompiuterio smegeninėje, Povilas tiesiog užsimiršta. Jį jau ne kartą buvo užrakinę biure. Jis gali dirbti nevalgęs ir negėręs. Jau buvo pradėjęs temptis nebaigtus taisyti kompus namo, bet Irena tam ryžtingai pasipriešino.
Dvelktelėjo kvepalų aromatas, trinktelėjo durys. Irena išskubėjo į darbą. Karolis ramiai snaudė. Povilas įkišo nosį į jo švelnius plaukučius ir su malonumu užsimerkė...
- La l ala la la la la la la... – staiga pasigirdo elektroninė klasikinio kūrinio melodija.
- Tėte, tavo mobiliakas! – Karolis, plačiai atmerkęs akis, purtė tėvą už peties. – Galima, aš atsiliepsiu?
- Mmmmm... ne-aaa... duok man... na, tuoj...
- La la la la la la la – galas žino iš kur sklido ta įkyri melodija.
- Tuoj tuoj – kartojo Povilas, tarsi telefonas tai girdėtų bei suprastų, ir, pusnuogis blaškėsi po kambarį, ieškodamas jo.- Karoli, padėk ieškoti!
- Tėte! Radau, radau! – Karolis išlindo iš palovio ir padavė telefoną tėvui.
Šefo balsas nežadėjo nieko gero:
- Kokioj subinėj, bl.... kad po pusvalandžio, ne, kad po penkiolikos minučių jau būtum darbe. Supratai?
Povilas jau žiojosi kažką sakyti apie laisvą dieną, bet šefas  jam to neleido:
- Kad man staigiai būtum čia! Nesedėsiu gi aš be kompo visą dieną!
„Žąsinas, prakeiktas žąsinas“- mintyse keikėsi Povilas, painiodamasis kelnių klešnėse. „O ką daryti su Karoliu? Skambinsiu Irenai!“ Jis skubiai surinko žmonos numerį. Ilgi signalai. Amžiais jai neprisiskambinsi, kai reikia!
- Renkis, - paskubino sūnų.
- Važiuosim kartu į tavo darbą? Leisi žaisti su kompais? – Karolis net akis išplėtė iš džiaugsmo.
- Važiuosim, važiuosim, tik paskubėk!- vėl suskambo Povilo telefonas. Šį kartą šefo žodžiai buvo dar vaizdingesni ir konkretesni.
Povilas vėl surinko Irenos numerį, ir vėl tie  prakeikti pyyyyyyyyyyyyp pyyyyyyyyyyp pyyyyyyyyyyp. Šį kartą, po kokios minutės, jis išgirdo, kaip kažkur, buto gilumoje, užgrojo jos mobilus. Štai kodėl neįmanoma prisiskambinti!
-Mama telefoną paliko! Ant veidrodžio!- Karolis atstriksėjo su rausva Irenos „Nokia“.
„Viešpatie, ką man daryti? Paliksiu raštelį dėl visa ko.“ Povilas susirado tušinuką,  brūkštelėjo ant kava  aplieto vakarykščio „Lietuvos ryto“: „Mes greit grįšim“. Tušinukas nė velnio nerašė ir liko tik vienas išskaitomas žodis „mes...“. „Po galais“- įpykęs jis sviedė tušinuką ant stalo. Gal jie grįš anksčiau už Ireną ir viskas bus oki doki.
- Jau apsirengei? Varom! Jei būsi geras, nueisim abu į piceriją, o dabar - greičiau!
- Liuks, tėte!
Žinoma, jo „golfukas“ buvo tiesiog užspaustas kitų mašinų. Povilas, beveik kliudęs šiukšlių konteinerį, šiaip taip išriedėjo į gatvę.
- Palauk manęs čia. Ir nelysk kol kas prie kompų, gerai? – jis įvedė Karolį į savo kambariuką. Povilas nenorėjo, kad šefas rėktų ant jo prie sūnaus, kad žemintų jį, Karoliui matant. Dauguma pavaldinių nemėgsta savo viršininkų, bet čia buvo ypatingas atvejis. Povilas kažkada mokėsi su savo dabartiniu šefu vienoje mokykloje, abu trynė tuos pačius suolus. Skirtumas tik tas, kad Jonas Žiauberė,mokytojų galvos skausmas, išaugo, prasuko verslą ir visai neseniai ėmė vadovauti biurui, kuriame dirbo paprasta kompiuterių pele buvusi mokyklos fizikų pažiba Povilas. Žinoma, Jonas Žiauberė nepamiršo mokyklos laikų. Kas ten žino, gal koks modernus psichologas pasakytų, kad šis solidus, pilvuką užsiauginęs, per anksti praplikęs žmogėnas junta nepilnavertiškumo kompleksą, ir todėl jo mėgstamiausias  užsiėmimas – tyčiotis iš pavaldinių. Gal būt, ypač iš tų, su kuriais kartu mokėsi. Vakar maloningai suteikė laisvą dieną, o šiandien... Povilas sugriežė dantimis. Jis jau ieškojosi naujos vietos, bet, kol kas – nieko doro... Krizės metu ne taip lengva ką nors tinkamesnio rasti. Povilas kantriai klausėsi kandžių šefo žodžių, o pyktis viduje kunkuliavo kaip smala. Ką? Dėl tokio nieko sugadinti jam visą dieną? Povilas nusitempė šefo kompą  į savo kambariuką. Viens – du, ir bus pataisyta, ir jie su sūnumi gal galės važiuoti namo. Ai, dar į piceriją...
Laimė, Karolis nelindo prie kompų, tik žaidė su laidais ir detalėmis
- Geras berniukas, - Povilas paglostė sūnui galvą, - dabar pagydysim šį komiuteriuką ir važiuojam į piceriją.
Gedimas buvo grynas nulis, bet prireikė vienos detalytės, kurios jis, deja, neturėjo.
- Važiuojam, - paragino jis sūnų.
- Į piceriją? Jau pagydei? – Nudžiugo tas.
- Į kompų parduotuvę.
... Povilas, beveik praradęs viltį, sustojo prie trečios kompiuterinės įrangos parduotuvės. Pirmoji buvo bankrutavusi, antroje abejingas pardavėjas pasakė, kad tokia detalė gal iš vis neegzistuoja. Dabar  vienintelė išeitis – ši mažytė parduotuvytė senamiesčio gatvelių raizgalynėje. Gerai, kad nors Karolis nezirzia. Sėdi ir rimtai dairosi. „Klan klan“ – suklanksėjo Povilo mobilus.
-Tėte, tavo mobiliukas dvesia, - pastebėjo Karolis.
„ Ir ačiū Dievui. Nors tas debilas manęs neras.“- ieškodamas vietos, kur pastatyti mašiną, mąstė Povilas. „ Kažin, jei Irena grįš anksčiau, ar supras tą mano raštelį?“
- Tu gal pasėdėk viduj, pasaugok mašiną, o aš tuoj apsisuksiu.
- Tik paskubėk, tėte, nes sisio noriu...
Po kokių dešimties minučių jis išlindo iš parduotuvėlės į siaurą senamiesčio kiemą. Tokia paprasta detalė, o tiek ieškojimo. Kaip ten Karolis? Povilas išskubėjo į gatvę. Dairėsi pastulbęs. Mašinos niekur nėr! Lyg ir čia pastatė. Jis pasuko už kampo. Nėr. Kaip į žemę prasmego. Su visu sūnumi... Širdis daužėsi, tarsi norėdama pralaužti krūtinės ląstą.
- Ei! Šimtas metų nematytas! Ko stovi čia toks išbalęs? – kažkas jam paplojo per petį. Kursiokas Algis!
- Nepatikėsi. Mašina dingo. Su visu mano vaiku.
- O tu tikrai ją čia palikai? Tikrai čia? Kur tu išvis buvai?
Povilas jam viską trumpai paaiškino.
- O pro kurią arką tu išlindai, a? Ech jūs, kompiuteristai...- jis ryžtingai pervedė Povilą per kiemą, pro kitą arką, ir paklausė:
- Na, ar matai savo mašiną?
Povilas pamatė savo žydrąjį golfą. Puolė artyn. Taaip... Mašina jau taip užstatyta, kad niekaip neišvažiuosi. Tačiau ne tai blogiausia. Vaiko – nėr.
- Ei, tai kur tas tavo sūnus? Pirma mašiną, o dabar jau ir vaiką pametei? Ech, jūs, kompiuteristai...
- Nesišaipyk, gerai... – Povilas jau vos nekibo  Algiui į atlapus. Būtų gal susikibę, bet staiga iš kažkurio kiemo išbėgo Karolis, o paskui jį pagyvenusi čigonė, o šiai iš paskos- visa gvardija čigoniukų. Karolis puolė prie tėvo.
- Tėte, ta teta, nors ir pyko, bet man saldainį davė!
- Kiek kartų tau sakiau – neimk...
- Ponas, ar ne tamstos sūnus čia mums po langais sisioja, a? Ar teip gražu mokyt savo vaikas? Kad po biedno čigono langais sisiotų?
Povilas dar mėgino kažką aiškinti, bet Algis jam trūktelėjo už rankovės.
- Einam į bariuką, pasikalbėsim iš širdies, o per tą  tie asilai gal nuvažiuos ir tu galėsi laisvai sau išvažiuoti.
Povilas jau nieko nebenorėjo. Jam rūpėjo tik greičiau grįžti namo, nes Irena tikrai nesupras jo keverzonės ir jaudinsis, kur jie dingo. Tačiau kaip išvažiuoti, nekliudžius tų besmegenių?
... Jie sėdėjo bare ir stebėjo gatvę. Povilas pasakojo visą savo šiandienos istoriją. Laimingas Karolis atsipūtęs kirto picą.
- Tau trūksta drąsos. Ryžto. Neleisk tyčiotis iš savęs, – dėstė jam Algis.
Povilas jau siekė piniginės susimokėti už savo ir Karolio picą, bet jos  neberado. Čigonai... „Viešpatie, kas per diena...“ nusiminęs jis susiėmė galvą. Piniginėje buvo ir nelemtoji detalytė....Greičiau kaip nors namo.. Atsiprašyti Irenos.. Ištempti kojas prieš televizorių...
- Gaudyk vėją laukuose.. – nutęsė Algis, kai draugas pasakė jam apie piniginės dingimą. – Džiaukis, kad pats kur nors nedingai. Nenusimink, aš sumokėsiu.
- Na, ar galėsi dabar išvažiuoti?  Aš tau truputį pareguliuosiu. – tarė Algis, apžvelgęs visą situaciją. – Taip, susuk vairą į kairę, dar na dar, dabar atgal,  dabar  susuk į dešinę, dabar važiuok į priekį. Lėčiau, lėčiau, kur tu taip leki, ir..ai...blin...- Povilas per vėlai suprato, kad atsirėmė į tą gražų, juodą „mersą“.
- Tu ką, ąsile nedajobintas, nematai kur lendi su savo  tuo bl... sup... šūdo gabalu? – šoko ant jo vienas toks, kostiumuotas.
Ir tada Povilas prabilo. Jis seniai nebuvo sakęs tokių vaizdingų ir aiškių žodžių. Pašiurpęs Algis nusivedė Karolį toliau...
Tik vėlai vakare Povilas grįžo namo. Skaudėjo pamuštą akį. Marškiniai jau buvo beveik be sagų... O dar tas aiškinimasis policijoje... Pamanyk tik- muštynės viešoje vietoje...O Karolis jau ramiai sau snaudė ant užpakalinės sėdynės.
Virtuvėje degė šviesa. Irena sėdėjo ir ramiai mezgė kojinę. „Laukia kaip Penelopė“ pamąstė Povilas.
- Kur jūs taip abu ilgai buvot? Kaip tu atrodai?
- Irute, taigi aš raštelį tau palikau...
- Kokį raštelį? Kur? Grįžus tvarkiausi, nieko nepastebėjau...  Visas stalas laikraščiais apmėtytas...Tai kur jūs buvote? Ką tu ten man rašei, a?
- Kad myliu tave.- Povilas švelniai pabučiavo žmoną. - Iručiuk, aš tau geriau viską papasakosiu...

Iš ryto Povilas nunešė šefui kompiuterį ir pareiškimą išeiti iš darbo. Šefas nustebo, bet neprieštaravo. Svarbu, kompas sutaisytas. Tiesa, jis dar nežinojo, kad uždėta nauja ekrano užsklanda „Tu- idiotas“, kurią bus oi kaip nelengva panaikinti. Jis taip pat nežinojo, kad įvesta viena programėlė, tokia mažytė, beveik nematoma, tačiau – su labai galingu virusu.