Vėlų rudenį vienatvės paukščiu
aš į tavo langą pasibelsiu sparnu.
Nežinau ar įleisi, ar paliksi lauke
kęsti vienatvės skausmo su vėtrom drauge.

Pavargau bastytis svetimuos kraštuos.
Man taip trūksta ramybės ir namų šilumos.
Mielo veido, šypsnio, tvirto peties,
gerumu į širdį atsiliepiančios tavo širdies.

Jei galvoji, kad nelemta, kad per vėlu.
Tai, nevarstyk be reikalo durų savų.
Nesuteik, net mažytės kruopelės vilties,
meilė neįsižiebs tik iš atneštos kibirkšties.

Nežinau, ar prie židinio vieta laisva,
ar man ši meilės ugnis dega tokia liepsna.
Tik realiai pamatau, kad nėra kibirkšties,
nebėra mūs bendros ateities...

Ir skrisiu per rudenio lietų paukščiu,
kol aptems akyse.Taps tylu tylu
Užges kibirkštėlė, liks pelenų krūva.
Mano meilę primins tau žibuoklė melsva.