visi keliai pilni čia
spengiančios tylos
neišvaizdžių regėjimų pro langą

čia pamiršti ką taip
norėjai pasakyt
pasaulį, žemę, meilę

čia viskas žinoma ir aišku,
kaip iš tiesų –
seniai neįdomu jau niekam

nėra aklaviečių, nereikia išeičių
mirtis ir ta tėra kaip visada laiku
neapmokėta sąskaita

tavęs nėra – ir taip beprotiškai ramu
kada esi tiktai pakelis koncentruotų sulčių,
tiesa, maištingų, įžūliai murmančių

apie pakelį sulčių