PAS ANTANĄ

         -    Atsiprašau, kad pertraukiau. – Nesusilaikiau nepaklausęs Antano. – Tai jūs taip draugiškai elgėtės su bolševiku?
         Antanas pažiūrėjo savo juodom akim į mane, to žvilgsnio negalėjau suprasti.
- Jaunuoli, tas bolševikas, buvo toks pat karys kaip ir aš, be to jis buvo mano belaisvis, man visai nerūpėjo, kas jam šovė į galvą bekariaujant, kad jis susidėjo su bolševikais. Pagaliau juk toj Raudonoj Rusijoj ir šiandien žmonės gyvena, neišžudė visų.
- Gyvena. – Patvirtino jam Dovydas.
        
         Po velnių, bet juk čia siužetas draminiam vaizdui geras išeitų, va tokia scena apkase, arba troboj kokioj, vienas sužeistas kitas ne, abu lietuviai. Suleidi krūvon ir tegu audžiasi aiškindamiesi nuo Adomo ir Ievos.
         Kas pasakys, kad neįdomu, kai du priešai kariauja žodžiu?

- Taviškiams neblogai ten sekasi. – Nepraleido progos pasišaipyti Antanas.
- Būna laikų kai sekasi, ir mūsiškiams. – Nesutrikdamas atsišovė.
- Gerai vaikinukai, šiandien jau gana, laikas pailsinti kaulus, ir miegas bus ačiū Die, besapnis jau.
- O kaip su istorija?
- Patiko?
- Labai sudominai.
- Rytoj po piet pas mane ateikit.
- Kada?
- Antrą.
- Gerai. – Sutikom abu.
         Antanas stebėtinai lengvai pakilo ir neskubėdamas išėjo namo, net neatsisveikinęs su mumis, tik mostelėjęs ranka Mendeliui.

- Ką manai Dovydke? – kai jau atsigulėm savo kambarėlyje į lovas, paklausiau savo draugelio.
- Nežinau, ką ir atsakyti, bet galvoju, kad pradėsiu bijoti šunų.
- Gal nuo rytojaus pradėsim?
- Sakai mūsų laukia kraupus pasakojimo finalas?
         Tuo tarpu už lango sukaukė, ko gero Mendelio šuo.
- Tfu, tu velnias. – Nusijuokė Dovydas.
- Matai prasideda ir čia velniava.
- Eik jau, Mendelis pamiršo duoti paėsti savo šuniukui.
- Tai dabar ateis čia žmogienos.
- Aha, bet pradės nuo tavęs iš pieno plaukusio baltaodžio.
- Gal nuo tavęs, tokio pakepusio, tamsiaodžio?
- O jeigu rimtai, tai su tuo bolševiku, cenzūra nepraleis spausdinti. Juk vis tik bolševikas, o su juo draugiškai besišnekučiuojantys  savanoriai, samanės kontrabandinės duoda, ne tik vandens.  
- Tikrai, aš galvojau, kad čia koks nors įsigalvojimas. Bet iš kitos pusės visai neblogas siužetinis posūkis.
- Bet per karą visaip būna. Pameni pas Keliuotį kai perskaitėm „Liudininką“, kiek ginčijomės dėl to berniuko. Nušautum piemenuką ar ne?
- Pamenu, bet tai yra literatūra.
- Literatūra, nors tas Liusjenas, kaip ten jo pavardė?
- Nepamenu jau.
- Descaves, Descanes...ai nesvarbu, juk irgi karo dalyvis buvo, o literatūrą gali vertinti kaip autobiografišką tokiu atveju. Tu ginčijiesi pats rašinėdamas, dalyvaudamas konkursuose?
- Gerai, gerai, neįsijausk, miegokim geriau ir susapnuokim Gretą Garbo.
- Labanakt Gretos gerbėjau.
- O tu ką, Končiuos Montenegro?
- Aha.
         Nusijuokėm ir nutilom, su savo mintimis, grimzdami į sapnus, nes diena buvo ilga, sunki ir turininga.
         Dovydkė vėl lengvai užknarkė nepalaukdamas manęs. Kaip jam lengvai miegasi, aš vėl grįžau prie galvoje kilusio siužeto, kad grįžęs rašysiu draminį vaizdą, nes jeigu pastatytų koks nors Dauguvietis ar Čechovas, tai kaip mat galėčiau išgarsėti, ir Aksomaitės akys šypsotųsi man redakcijoje, o ne kitiems laimės kūdikiams.
         Draminį veikalą pavadinčiau trumpai „Susitikimas“, arba gal kaip nors su intriga kad būt, gal „Žarijų barstymas“? Ne, per daug vaikiškai, ar net romantiškai, o mums jau gana to romantiškumo.
         Gal geriau pavadinti reikėtų „Belaukiant ryto“. Taip, nes aišku, kad veiksmas vyktų vieną naktį, kurioje atsitiktinai susitiktų du seni kareiviai, dabar priešininkai. Viskas tinka, liuks.

„BELAUKIANT RYTO“

(Drama iš karo meto nutikimų)

         Veikiantys asmenys:

         Henrikas, savanoris, dvidešimt šešių metų vyras, nebaigęs universiteto studentas, kariaujantis nuo 1914 metų, sužeistas į ranką.
         Feliksas, bolševikas, irgi lietuvis, dvidešimt penkių metų, buvęs studentas, sužeistas į koją, negalintis vaikščioti;
         Marija, moteris, jauna, nė trisdešimt metų neturinti našlė, nors iš tiesų jos vyras dingęs be žinios.

         Veiksmo vieta, kažkur Lietuvoje, pafrontėje, miško proskynoje stovintis namas, kuriame prisiglaudęs sužeistas bolševikas. Čia užklysta savanoris, ką tik pabėgęs iš bolševikų nelaisvės.
(I veiksmas)

(1 scena)
         Scenoje, pusiau gulom lovoje guli Feliksas, jo dešinė koja subintuota kažkokiais skudurais aukščiau kelio, bando ją pajudinti, bet skausmas iškreipia jo apšepusį veidą. Skuduras kruvinas.

         Feliksas. Prakeikta koja, prakeiktas karas, prakeikta kulka. Kodėl turi taip nesisekti, kada vardas yra toks, sėkmę turintis garantuoti. Aš juk Feliksas, aš laimingasis.
         Turėčiau būti tokiu, o dabar, va guliu, kažkokioj skylėj, antisanitarinėm sąlygom, o jeigu gangrena prasidės, kas tada Feliksiuk? (susigraudina nuo tos minties, apžvelgia tokiu graudžiu veidu sceną).
         Nors ginklą kokį turėčiau, bet iš kur jį gauti, kai pašauna į koją?
         Kai pašauna į koją ne ginklas galvoj pasidaro svarbiausia, o koja. Pats pasidarai nebe žmogus, o kažkokia koja. Galvoji, kaip greičiau išnešti tą prakeiktą koją iš mūšio lauko. (Apsižvalgo).
         Nors tiesą sakant koks ten mūšis, keli pykštelėjimai ir šia tau Feliksai, būk laimingas, kulką kojon, ir šliaužk kaip šliužas ant pilvo į krūmus, kad savanoriams ir buržujams nepakliūtum į rankas. Kas bus kai pas saviškius nusigausiu? Ar patikės, kad mane ne buržujai išgydė ir užverbavo. Mes bolševikai juk labai bijom šnipų, bet koks įtarimas ir prie sienos statom (užsidengia akis rankom). Nenoriu nei prie sienos, nei po šaka. Juk mūsų vadas, Iljyčius, moko taupyti šovinius, ir reikalauja pakarti, būtinai pakarti, kai tik yra galimybė taupyti šovinius. Kas patikės  manim dabar?
         (Pasikeičia nuotaika iš susijaudinusios į apatišką). Pasveiksiu sakai Feliksiuk, kažin (priekaištingai nužvelgęs peršautą koją) be geros priežiūros, kažin ar aš čia pasveiksiu.
         Sakai, šautuvo neturi, gauni iš Marijos tik medinį šaukštą. Jis dabar mano ginklas. Su juo dabar revoliuciją galiu ginti, dar su dubeniu, kai tą gaunu iš Marijos suvalgau. Visi mano ginklai, šaukštas ir dubuo, štai iki ko gali tokiam kare prieiti.
         Ir tikrai, ar nebūsiu priėjęs aš jau karo pabaigą, savo kovos baigiamąją kovą taip sakant.
         Kažin ar su viena koja revoliucijai aš būčiau reikalingas?
         Koks kvailas klausimas beje, „reikalingas“. Revoliucijai gali būti tik naudingas, kaip ir bet kokiai idėjai, o reikalingas gali būti žagrei ar šeimai, ar dar kokiai nors buržuaziniai atgyvenai.
         Koks Černyševskio vertas klausimas...
         (Už scenos kažkas subraška, pasigirsta vyro ir moters balsas, kažkas lyg bartųsi, Feliksas nervingai žvalgosi, už ko nusigriebti, tačiau scena tuščia, tik lova ir lovoje jis, bejėgis, beginklis).

(2 scena)
         Įeina panašaus amžiaus kariškai apsirengęs vyras, su kelių dienų šeriais ant veido, su susivėlusiais plaukais, neaiškios spalvos. Be ginklo, parišta dešine sužeista ranka. Jam iš paskos jauna moteris. Susijaudinusi, nesėkmingai bando stvertis į sveikąją ranką, kalbėdama

         Marija. Aš pasakiau, mano namuose to nebus, jokio karo, jokio susidorojimo, gana! Girdi mane, kareivi?!
         Henrikas. (sunkiai kvėpuodamas) Čia niekas nesiruošia su niekuo kariauti, tuos bolševikus mes plikom rankom kaip kačiukus murdome. Leisk man jį pribaigti išgamą, jei dar sakai jis lietuviškai šneka (bando nustumti į šalį, viena ranka, bet jam sunkiai tai sekasi, nes Mariją nusiteikusi griežtai).
         Marija. Mano troboj to nebus, gana jau mušėtės su vokiečiu andai kiek metų, dabar norit tarpu savęs muštis, o kada gana bus?! Dabar jau norit su vieniša moterim muštis?!
         Abu Feliksas ir Henrikas sutartinai. Kol nors vienas toks bus!

         Trumpam įsivyrauja tyla, kurios metu Marija tarsi atidžiai žvelgia čia į vieną, čia į kitą, tarsi lygindama, tarsi nesuprasdama kas čia vyksta. Ne mažiau nustebę ir abu kareiviai.
         Marija (liūdnai ir tyliai). Matot, ką su jumis padarė tas jūsų karas? Jūs žudot vienas kitą, o kalbat viena kalba, jūs sakot tuos pačius žodžius. Ar jūs suprantat, ar girdit ką sakot, kol nors vienas toks bus. Ir štai jūs du čia, nežinia iš kokios peklos atsibeldėt, bet iš tikrųjų tai jūs ne du, jūs vienas ir tas pats, krauju, mūsų moterų ašarom prasmirdęs karas, kalbantis jūsų lūpom. Lūpom, kurios turėtų bučiuoti savo moterų, vaikų galvutes, jūs siunčiat prakeiksmą arba priešmirtinį gargaliavimą. Lūpom, kurios kažkada tarė Dievo vardą, gal būt sakė myliu. Dabar sakot kariausit kol nieko neliks.
         Ir kas tada?
         Tada bus gana, ar paskutinis savom rankom turės save pasmaugti?
         Pažiūrėkit į tą trikojį ir trirankį žvėrį vardu Karas, apgailėtinas vaizdas.

         Kareiviai tyli, žiūri vienas į kitą, o Marija pasižiūrėjusi atidžiai į vieną, paskui į kitą, palingavusi galvą, kalba dar tyliau.
  
         Marija. Šitoj troboj karo nebus. Norit nakvoti, nakvokit, kur man silpnai moteriškei su karu galynėtis, jeigu jums reikia nakvynės. Aš nebeturiu jėgų, nebeturiu užtarėjo, nebeturiu noro su karu turėti kokių nors reikalų. Norit kariauti, tai pirma pasmaukit mane savo likusiom trimis rankom, trypkit savo trimis kojom, taip bus lengviau. Vieną moteriškę trimis rankom, turbūt tokios pergalės dar nebuvo jūsų šlovingų pergalių sąraše, ką? (isteriškai pradeda kvatoti). Kareiviai be jokio sušikto šautuvėlio, suaugusio berniuko  žaisliuko ir nesiruošia sudėti ginklų, kurių net neturi, (kvatoja) kol bus vienas toks. Sėdėkit čia po mano stogu ir nebandykit kariauti, nes ateisiu su žarstekliu, tai bus jums nei vieno. Ir aslos negadinkit, apkasus jei užeis noras kasti, gyviems į žemę lysti.
         (Ramiu balsu, atnešusi kėdę). Sėskis, ir laukit vakarienės.

         Išeina, tvirta, įžeistos išdidžios moters eisena.

(3 scena)
         Henrikas pasistato taburetę atokiau nuo lovos. Abu iš padilbų žvelgia vienas į kitą, girdėti tik kaip sunkiai kvėpuoja iš kylančios neapykantos ir beviltiškos padėties.

         Henrikas. (tyliai) Turėčiau dabar šautuvą...
         Feliksas. (panašiu balsu) Man užtektų ir durtuvo.
         Abudu vienu balsu. Ką tu pasakei?
         Abudu vienu balsu. Ką girdėjai.

         Vėl tyli, Feliksas nurimsta įvertinęs situaciją, kurioje, jo dvi rankos jam suteikia menamą pranašumą, o Henrikas desperatiškai mąsto ką daryti, pašokdamas nuo kėdės, su neapykantos kupinu balsu.

         Henrikas. Tai prisisivaikščiojai, permanentiškai taip sakant, dabar kaip Anderseno Alavinis kareivėlis ant vienos likusios, neši savo internacionalą į pragarą, o ne į Europą.
         Feliksas. Nesišaipyk, vienarankis personažas toks pat komiškas, kaip ir Basanavičiaus Lietuva.
         Henrikas. Tu, nematai savo situacijos Alavini kareivėli? Kaip tu dabar žygiuosi savo bolševikiški ritmu- žingsnis pirmyn, du atgal. Lietuva jau yra, tik tokie tamsuoliai to nemato.
         Feliksas. Na jei ne pirma diena kare, tai žinai, kad žaizdos turi savybę užgyti, o už alavą ačiū, jis kietesnis už mėšlą, iš kurio padarytas tu ir tavo buržujų Lietuva.
         Henrikas. Kaži iš kokio tokio mėšlo kuria bolševikai savo rojų, kaip ten jūs giedat savo psalmes, kas buvo niekas, taps viskuo, idiotiškesnio dalyko nesugalvosi, iš nieko niekas ir gaunasi, kad ir ką giedotumėt.
         Feliksas. Tai tau tavo kraujo prisiurbę buržujai tokių logikų, Aristotelio silogizmų prikišo į akis. Mes viską statom ne ant nieko, o ant dialektikos, bet tau tokie dalykai nežinomi, nėr kada reikia generolams batus laižyti, kai spardydami tokių savanorių užpakalius išsipurvina.

         Henrikas žiūri į Feliksą paniekinamai, tačiau laikosi pakankamai mandagiai nenutraukinėja jo monologo. Kai šis pabaigia tylesniu balsu jam pareiškia.
         Henrikas.