Įsikibę vienas kitam į parankę dulkėtu priemiesčio keliu lingavo du ta pačia kryptimi žiūrintys seneliukai. Tiksliau sakant, seneliukas ir seneliukė. Tokia įžanga galbūt labiau tiktų pasakos pradžiai, tačiau pakelėse alų gurkšnojantys paaugliai manė kiek kitaip ir tirštai išpučiamais cigarečių dūmais ore raizgė cinišką savo nuomonę: „Tiek žmonės negyvena!“ Gal ir negyvena arba tai nutinka labai retai, galų gale, kaip sakoma, kiekvienam savo... Kiekvienam sava smilga. Smilga kopti ir smilga kristi. Smilga žemuogėms verti ir smilga kirminų karoliams. Smilga kurmių virškinamajam traktui arba smilga motiniškoms Saulės glamonėms.

Abu jie ką tik buvo perkopę šimto metų ribą, todėl nusprendė, kad pats metas miestą palikti užnugaryje. Miestiečio akimis žiūrint, atrodė, kad šis vyksmas reiškė pasitraukimą iš centro į periferiją, tačiau, kas ten žino, galbūt kaip tik tai buvo valties atsispyrimas nuo Tikrosios Būties periferijos (nuo žemiško pavidalo) centro link, atsispyrimas į galutinį Dangiškąjį dovanotos gyvybės įprasminimą?..

Nesutramdomuose pavasario laukuose švietė iki absurdo įkaitusios pienės. Viskas aplinkui dvelkė uoliu bičių dūzgimu, lengvais boružių sparnų virpėjimais, rūgščiu skruzdėlių trepsėjimu ir neapibūdinamu kūdikystės pienu. Nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo besistiebianti žaluma švelniai susiūbuodavo, visai kaip svorį praradusios užuolaidos šalia plačiai į pavasarį atverto lango.

Ne viena karta jau buvo išsibarsčiusi po visą Žemės rutulį, todėl seneliukai jautėsi kaip savo darbą baigiančios bitės, kurioms greitai jau nebereikės nešti medaus, nebent tik paskutinį saiką vaško Amžinybės žvakei įforminti. Atrodė, jie jau nebeturi nieko bendro su šia Atomine pavasario elektrine, nepaliaujamai kuriančia vitalinį egzistencinį krūvį. Jie netroško nugyventi viršvalandžių, kurių taip beatodairiškai vaikėsi kiti jų bendraamžiai (tokių, reikia pripažinti, mūsų planetoje buvo ne tiek ir daug) arba kur kas „jaunesni“ į nubyrantį laiką įsisiurbę seniai. Kai nebekamavo nenugalimas čionykščio gyvenimo alkis, mirtis nebereiškė fatališkos nesėkmės, ištinkančios visiškai nepasiruošusius kur nors pajudėti.

Todėl įsikibę vienas kitam į parankę seneliukai lėtai kulniavo dulkėtu priemiesčio keliu žvelgdami į vieną tašką, kuris buvo netgi ne horizonte, o kur kas toliau už jo. Ir tai visai ne pasakos pabaiga, ne tiesmukai gera pasakos pabaiga, o Absoliuti Ramybė, kurios dar nepažįsta metų laikų misterijoje savo darbo nebaigusios bitės.