kai kryptį pametęs grįžta
pusaklis vaikas kadaise
taip sunkiai sūpuotas
ant rankų pieno butelius
išmetu trankiai - žaizdotas
jo veidas žaizdotas
mano likimas

atrodo tik mėnuo taip
dyla kaip tuštėja bokalas
ir springsta naktis po aistrų
užklumpa šmėžuojantis tiltas
tarp čia ir balsų girdimų
girdimų girtumo minutę
man apsvaigus nuo
betikslio buvimo -
kaip traukinio bėgiai
besikartojančios mįslės -
atsakymo nėr ir nebuvo

kaip vaikas netyčia nuglostantis
sruogą kaip vyras tik šiaip
išsidavęs kad tyli kad laukia
kai aš nematau kai aklumas
tarytum vidudienio kaukė -
dėvėjau tada ir dažnai -
mes vaikštom tik ratais ir
ratais o visa kas slypi galvoj
neprabyla net jei pažadėtum
rytoj vėją pasekti ar vortinklio
kelią - pranyksta tas laikas

ir aš nematau ir aklumas
jau net ne liga ne našta
ir gimsta mano vaikai tamsoje