Senatvės žavesį rudens migloms tu atiduoki.
Kam būt seneliuku, kai širdyje jaunystė juokias?
Paklausyk, kokia gyvenimo simfonija veržli tavy.
Prašau, nesenk, nors širdimi dar jaunas liki.
Ir nesvarbu, kad sidabruoja smilkiniai,
kad atžalos seniai tave praaugo.
Tu savo rudenyj pavasariu alsuok
ir mintimis jaunystės dainą širdimi dainuok.
Tik nesakyk, kad jau ruduo –
neišarti dirvonai laukia tavo rankų.