traukiny
Senai bevažiavau traukinio kupė. Iki šiol visi maršrutai Vilnius- Kretinga ir Kretinga- Vilnius prasidėdavo ir baigdavosi vagone tarp daugybės žmonių. O dabar- tik aš ir ji, sėdinti prieš mane, spoksanti pro langą į baltas pievas. Toks vaizdas tik ir mėgina sugadint nuotaiką visai dienai, tarsi kala galvon, kad pavasaris arti, arti kaip Afrika ir Lietuva.
Kupė durys prasiveria su trenksmu. Labas, pasisveikina įėjęs vaikinas. Labas, pasisveikina ji, vis dar sėdinti prieš mane, beprasmį žiūrėjimą į spermos apšaudytus miškus pakeitusi į knygą. Aš tyliu. Bet, dirbtinai pakėlęs mandagumo lygį, vis dėlto išlemenu- sveikas.
Išsitraukia juodą atverčiamą blyną, kuris pradeda skleisti garsus. Gal kolonėles paskolint- paklausiu. Ir garsiau būtų, ir skaityt dar labiau trukdytum. Jis nieko neatsakė. Galbūt todėl, kad taip ir neišdrįsau paklaust. O juk būna- norisi pasakyti, bet savisaugos instinktas neleidžia- paskui sedėsi su pagražinta akim ar tiesiog stovėsi, nes išspardytai šiknai bus skaudu liestis prie bet kokio paviršiaus.
Kupė prisipildė. Dabar, jei kas pasakytų, kad važiauojam į Sibirą- patikėčiau. Oro nėra, jį okupavo vienos iš nesenai įlipusių moterų kvepalai. Kaip ne visi moka džiaugtis laisve nepažeisdami kitų laisvės, taip ši, spėju iš provincijos taukinin užklydus moteris, niekada nemokėjo ir nemokės vienu metu ir kvepėt, ir nedusint aplinkinių.
Traukinys sustoja. Išlipam.