Augo šiam pasauly Medis – tvirtas ir gražus, ūgio sulyg dideliu, gal dviejų, o gal net penkių aukštų namu, ir turėjo jis vaikų lapų. O lapai ant to Medžio augo visokie : klevo ir beržo, šermukšnio ir net ąžuolo. Labai mylėjo Medis savo vaikus – saugodavo juos, per vėtras ir audras stipriai laikydavo, kad Vėjas nežinia kur nenuneštų. Mylėjo Medį ir paukščiai, ir voverės – naktimis įsitaisydavo ant patogių šakų ir saldžiai išmiegodavo, o dienomis po jį katinai ir katinėliai laipiodavo ir džiaugdavosi tokiu draugišku Medžiu.
Bet atkeliavo pasaulin Ruduo, neaišku iš kur atklydęs. Kartu su Rudeniu pasirodė ir jo geriausias draugas Vėjas, kuris mokėjo labai stipriai pūsti – panorėjęs galėjo nupūsti bet ką, net visą pasaulį su visom mašinom, su visais namais, su visais vaikais ir suaugusiais. Atėjo kartą Ruduo su Vėju prie Medžio. Ruduo jau ruošėsi teptuku nudažyti Medį rudeniškom spalvom: geltona, raudona ir ruda, o Vėjas išsižiojo ir jau norėjo pūsti, bet Medis tarė:
– Rudenie, nedažyk mano vaikų liūdnom savo spalvom – mano vaikai labai nori visada būti žali! Vėjau, nenupūsk mano vaikų nuo manęs – aš liksiu vienas, o jie pasiklys!                                
Ruduo su Vėju pasitarė ir nusprendė, kad vis dėlto reikia lapus nudažyti rudeniškom spalvom, o paskui juos nupūsti, ir tarė Medžiui:
– Nepyk, Medi, bet toks mūsų darbas. Vasara jau baigėsi, atėjau aš, Ruduo, ir turiu padaryti, kas priklauso. Bet Medis nepasidavė ir paskė Rudeniui su Vėju:
– Ateikit rytoj.
Kai Ruduo su Vėju išėjo, Medis paskambino Vasarai ir pasakė, kad Ruduo su Vėju nori nupūsti jo vaikus lapus. Vasara atsakė, kad jos laikas jau praėjo ir reikia pasiduoti Rudeniui. Bet Medis neatstojo ir toliau maldavo Vasaros, kad ji jam pagelbėtų, kad ateitų ir nugalėtų liūdnąjį Rudenį.
Kitą dieną pas Medį vėl atėjo Ruduo su Vėju. Kaip ir pirmąjį kartą, norėjo nuspalvinti lapus ir juos nupūsti, bet Medis vėl tarė:
– Palaukit! Rudenie, nedažyk mano vaikų, Vėjau, nenupūsk jų!
Bet Rudeniui ir Vėjui Medžio kalbos visai nerūpėjo. Ruduo pradėjo dažyti Medžio vaikus lapus, o Vėjas – juos pūsti. Raudoni, aukso spalvos lapai ėmė skraidyti, Vėjas juos nešiojo tai į kairę, tai į dešinę.

----------

Jei kada pamatysi nuo medžio krintančius lapus, tai žinok, kad čia Ruduo ir Vėjas Medžio vaikus nupūtė ir nešioja po visą pasaulį pirmyn bei atgal, į kairę bei į dešinę. O Medis vis vasaros laukia...