O jūs kada nors susimąstėt kaip ateina savižudybė? Ar kada galvojot kaip ji užvaldo protą ir barsto ten savo idėjas kaip svaiginančiai kvepiančius sakurų žiedlapius. Apie tokius dalykus galvoja tik tie kurie turėjo galimybę pasijausti dangiškai laimingi, arba buvo labai arti žemiško rojaus. Ir,kad ir kiek mastau nesugebu nuspręsti: ar tie žmonės didžiausi bailiai nebeišdrįstantys kovoti su negandom,kartais laime,kartais nusivylimu, kartais pakilimais vadinasi ir nuosmukiais,nebemokantys kautis. O kita vertus gal jie didžiausi karžygei pasirinkę atsitraukimo strategiją vien tam,kad susikautų kur kas didesniame mūšyje prieš Dievą, įrodinėdami savo pasirinkimą kaip tiesą, išdrįsę leistis į niekur vien tam,kad pabėgtų nuo to ką gerai pažįsta. Aš nežinau kas jie- drąsuoliai ar skystablauzdžiai, bet viena aišku jie- kariai.

Ji gyveno absoliučiai nuobodų gyvenimą kurio absurdą tik pabrėžė suplanuoti spontaniški poelgiai ir nuotykiai. Galvoje jau porą kartų buvo apsilankiusi mintis,kad gal vis dėl to reiktų paleisti sielą iš varžančio kūno. Tos mintys nebuvo rezultatas kažkokių neaiškių,gal ne pačių mieliausių nutikimu. Ji tiesiog manė,kad kiekvienas gimsta su savo užduotimi ir,kad niekas nevyksta be reikalo. Vadinasi tokios mintys jos užduoties dalis.

Kaip jūs manote kiek laiko ta vidinė mazochistinė bomba tiksi viduje? Nešiotis amžinai jos neįstengtų niekas. Viena pats faktas,kad štai anas žmogus apie savižudybę galvoja jau penkiolika metų skambėtų absurdiškai. Tai mestų dar didesnę nuodėmę ant aplink egzistuojančios visuomenės, už jos nesugebėjimą ištiesti rankos tam kas aiškiai jos šaukiasi, ir iškart ant to paties vargšo žmogelio kuris tampa dar didesniu nelaimėliu ir absurdo giminaičiu vien todėl,kad priėmė sprendimą kurio nevalioja atlikti iki galo. Gal ir verta dėl humanistų paminėti,kad teigiamumas situacijos tame,kad yra išgelbėta gyvybė,bet nejau gyvame kūne būtinai turi gyventi sveika siela. Blogio persvara šioje situacijoje,kad ir ginčytina vis tiek išlieka. Suyra harmonijos egzistavimas,kas besisukančiame pasaulyje yra neleistina, vadinasi ilgus metus savižudybės idėjos nešiotis negalima.

Ji laikėsi nuomonės,kad kas daugiausiai kuria didžiausia tikimybė,kad ir sugriaus. Ji aiškiai,gal gan stereotipiškai,bet tiksliai žinojo,kad didžiausia griaunamoji gyvybės jėga yra meilė. Suprantama ne tuomet kai yra šalia. Tada,kai iškeliauja.

Kažkur skaičiau,kad skaudžiausia netekties skalėje yra mylimojo mirtis. Tai teisinga 99 atvejais iš 100. Nes vis dėl to yra dviejų dalykų derinys kuris kankina labiau už patį faktą. Kas graužia, ir tiek kūną tiek sielą apsupa visiška agonija. Gerai pagalvojus tie du jausmai išties yra tikrosios baimės palydovai. Pripažinkime,kad ir beprotystės. Jie primena badą, nuo kurio iškrenta dantys ir išslenka plaukai ir tu trokšti,kad jis tave sudorotų. Nežinia ir Laikas. Štai kas baisiau už mirtį. Tai bruka netikėjimą į širdį nuteisia žmogų prieš jį patį.

Trys savaitės jai atrodė nesuvokiamai daug. Tai buvo lygu aštuonioms nepakenčiamos fizikos pamokoms, lygų beveik mėnesiui, kas savo ruožtu lygu pusei vasaros atostogų. O vasaros atostogos jai kaip ir daugeliui simbolizavo laisve. Trumpą pertrauką nuo kovos su sistema,atokvėpį begaliniam maratone. Ji drąsiai spjovė į tris savaites vien todėl,kad po jų jos gyvenimas virstų pasaka. Ir šitoje vietoje vertėtų sušukti Lechaim! Už gyvenimą..kuris vis dėl to išties yra didžiausia kalė avantiūristė.

Pakalbėkim apie savižudybės būdus. Ką pasirinksi priklauso nuo kelių elementarių veiksnių. Visų pirma nuo charakterio (vėl matavimo skalė skystablauzdis,karžygys), filosofijos ir išradingumo. Pasikarti nepatartina vien tam,kad tai begaliniai neestetiška,dažniai nepatikima ir moraliai pasenę. (kad ir kaip keista mirties kontekste minėti stilistinę morale). Venų pjaustymasis pabrėžtinai tik dramų mėgėjams nebijantiems rizikuoti,bet vis dar norintiems gyventi. Migdančiųjų arklinė porcija- gražioms,bailioms,medūziško tipo merginoms. Aišku kišti virbalus į rozetę tikrai šmaikštu, ekstravagantiška ir įspūdinga vien todėl,kad tai buvo vienas pirmųjų dalykų kurie mums visiems buvo uždrausti,mes galiausiai tai padarėm.

Ir štai po trijų mėnesių ji jau žinojo,kad gyvenimas nėra naivus. Tikrojo Laukimo skonis ją užgriuvo su atominės bombos jėga. Kaip uraganas Katrina ar cunamis Maldyvus. Ji tyrinėjo baimės priežastis kurios išties juk buvo akivaizdžios. Ji laukė ir nežinojo. Ji kiekvieną rytą nubusdavo vien tam,kad pasimelsti ir dievų išmaldauti,kad neatimtų sielos kurios pusę ji nešiojosi. Ji laukė. Ji nežinojo. Ji bijojo.
Savižudybė nėra spontaniška. Tai turbūt geriau apgalvojamas veiksmas nei vedybos. Pirmiausia reikia suvokti ar to išties nori. Ar paskutinę ir dažniausiai lemtingąja tavo gyvybei minutę neužsižiebs noras dar kartą pabandyti. Prieš Dievą reikės stoti neatsinešant abejonės,kad suklydai. Manau,kad dėl būdo kaip taip padaryti nereikia ilgai dvejoti. Jis gimsta tavyje iškart kai apsisprendi. Nes tik vienu būdu bus galima išlaisvinti sielą..o išvis sunkiausia yra pasirinkti laką. Tas klausimas ir kankina ilgiausiai.

Ji jau nuo pirmos minutės,kai suprato jog brangiausia jai širdis gali sustoti apsisprendė. Pažadas būti šalia jai atrodė stipresnis už viską, tad ji išdrįs sekti paskui,kad ir kokia to kaina būtų. Jai nereikėjo galvoti apie būdą kaip tai padaryti jei prireiks. Be abejonės jis skris. Tik skrydžio jausmas išlaisvins jos siela, nuneš tiesiai dangun į šiltą glėbį, kurio kontūrus ji piešdavo atmerktomis akimis nakties tamsoje. Dabar ji turėjo laukti tarp dviejų pasirinkimų apsupta nežinios ir priklausoma nuo Dievo norų ir gal būt medicinos sugebėjimų.
Ji vis dar turėjo viltį.Paskutinė viltis negęsta ilgai. Ji prikabino ją prie tuščių dienų ir vienintelės galimybės nutikti stebuklui. Ji kėlėsi,prausėsi,rengėsi,mokėsi,ėjo miegoti. Kartkartėmis įsprausdama tarp viso šito pusryčius ar vakariene. Niekada abiejų tą pačia dieną. Jos mantra buvo žodis greitai. Bet, kai mėnesis tylos ėmė draskyti jos mintis ji suvokė,kad trys savaitės užsitęsė beveik pusmetį. Kažkas viduje jai kalbėjo,kad jei per likusias iki pusmečio sukakties 10 dienų ji negaus žinios,kad viskas pagaliau yra gerai ji turės pati suprasti,kad viskas baigta. Niekas jai nepraneš apie pabaigą ir tai ją kankino labiausiai. Bet kaip bebūtų keista nors skausmas ja užklupdavo netikėtai ir iš pasalų ji nebijojo to kas jos laukia. Ji žinojo,kad po 10dienųji turės numirti.
10
9
8
7
6
5
4
3
2
1

Gyvenimas yra kalė avantiūristė kurios, kerštingumas neprilygsta, net išduotos meksikietės iš telenovelių.Jis žūtbūt norės įrodyti esąs stipresnis už paprastą mirtingąjį. Jis turi savyje galios sudėlioti viską taip,kad žaidimo pabaiga būtų jo didybės pusėje. Tad su juo žaisti išties yra pavojingiausia..ir ne todėl,kad jį vieną teturime.

Tą vieną iš rudens antrųjų dienų jis nubudo su šypsena. Šiandien bet kokiu atveju jos siela nebebus viena. Ji atsikėlė, nusiprausė, apsirengė, PAVALGĖ. Išėjo iš namų kaip visada pabučiavusi mamą, keista jai pačiai pasirodė tai,kad ji nejautė kaltės prieš ją. Jai nebuvo liūdna už tai,kad planavo jos širdyje pasėti skausmą, kad ir visai iš kitokių paskatų. Ji išėjo į gatvę. Ruduo pabučiavo jai veidą. Ji ėjo neskubėdama, įsimindama visų pakelės medžių lapų spalvas. Kiekvieną menkiausią atspalvį. Kaip ir kiekvieną ryta,kai nereikėdavo į pirmas pamokas ji užėjo į parduotuvę, nusipirko puslitrinį pieno pakelį už 99centus. Dangus buvo keistas. Nemėgino jos atkalbėti nuo vakarinio skrydžio,jis tarsi šypsojosi kažką nuo jos slėpdamas.
Pirmas žingsnis mokyklos koridoriumi šiandien neiščiulpė iš jos gyvasties kaip,kad dažniausiai nutikdavo. Ji užlipo į trečią aukštą. Ant laiptų buvo kaip niekada pilna žmonių. Ji atsirėmė į turėklus. Drimba devintokas ją stumtelėjo. Pieno pakelis per turėklus iškrito jai iš rankos. Užteko tik šiek tiek pasivirti į priekį jo gaudyti,kažkokiam vaikui dar šiek tiek ją stumtelėti ir jos protas suvokė,kad ji skrenda..

Gyvenimas nors ir atrodo kalė avantiūristė yra teisingas. Mums sunku jį suprasti,nes esame būtybės norinčios jo atsikratyti. Kartais be reikalo matyt iš paikumo,kartais iš begalinio skausmo. Bet tais retais atvejais, kai renkamės jį išduoti dėl begalinio jausmo kuris užpildo visas ląsteles,gyvenimas padaro teisingus sprendimus. Ji neleidžia tikrai sielai nueiti pas Dievą su nuodėme. Jis nuplauna ją dar nespėjus įgyvendinti.
Lechaim!