Šlepetės

       Sumuštinis su kumpiu sunkiai lindo į burną.
- Kaip sekėsi pas Vestą? – paklausė motina.
- Ger...
- Šaunu, aš tau nupirkau šlepetes, ateik apsiauti, pažiūrėsim, ar tiks, - mamai turbūt šlepetės svarbiau nei aš.
Su kąsniu burnoje nuėjau paskui mamą į koridorių. Mama dar kartą apžiūrėjo kvailas šliures, pasakojo apie akciją, jas perkant. Motina kartais perka nežiūrėdama, ar daiktas reikalingas. Juk trisdešimt penkių procentų nuolaida! Šlepetės man beveik nereikalingos, juk namie aš tik guliu, miegu, maudausi. Namuose nuobodu. Ypač su Pauliumi. Jis klausinėja kvailų klausimų ir vis nori, kad su juo žaisčiau. Bet ne tai svarbiausia dabar.
- Mam... Ačiū už šlepetes, bet aš neturiu laiko, - tarstelėjau.
Mama, lyg nusivylusi, kilstelėjo savo dailiai nupešiotą ir padažytą antakį. Ji jauna, graži. Nors jos plaukai trumpi, kitaip tariant berniukiško kirpimo, mamai moteriškumo tikrai netrūksta. Oi ne.
- Tu kaip visada manai, kad aš perku nereikalingus daiktus, taip? Pataupyk kojines, nes basa vaikščiodama po namus jas trini ir purvini, - tauzijo mama.
Tuo metu aš bandžiau atmazgyti sportbačių raišelius. Jie man nuolatos užsinarploija, tai turbūt vienintelis dalykas, likęs iš vaikystės. Taip ir neišsiaiškinau, kodėl mano batraiščiai nuolatos užsimazgo. Pamenu kartą močiutė kaip kokį burtažodį pasakė:
- Kai tu išmoksi nebeužnarplioti batraiščių, tu suaugsi.
O aš dar vaikas... Aš šyptelėjau sakydama mamai, kad „kažkas“ prastai išplauna grindis, todėl kojinės greitai tampa dulkinos.
- Šaunu, tau papildomas namų ruošos darbas. Galėsi kasdien blizginti grindis, - nepiktai pasakė mamulė.
        Ji visada mano burbėjimą nuteikia prieš mane. Aš ir taip neturiu laiko, o dar papildoma namų ruoša! Tai sukosi manoj galvelėje, kai myniau dviratį. Eiti, kaip ir važiuoti dviračiu – išmokstama visam gyvenimui. Tai man patinka! O važiavau aš pas Ilzę. Tai ji parašė laišką (su keliom klaidelėm). Penktadienį įmetė į mano pašto dėžutę, o mama paėmusi padėjo ant spintelės. Mažiausiai to tikėjausi iš Ilzės. Tiesą sakant, nieko nespėjau sugalvoti, kas galėjo jį parašyti. Iš karto pabudusi, laišką perplėšiau ir perskaičiau. Jame buvo parašyta :
„Saule,
Neturėjau kitos išeities, kaip su tavimi susisiekti. Teko parašyti laišką. (Atsimeni, kaip anksčiau viena kitai rašydavome juos?) Į mano el. laiškus neatrašai (?!) .  Buvau užsukusi į tavo namus, mama pasakė, kad išvažiavai.. Beja, mano tel‘as sugedęs!.. Jei dar atsimeni, kur gyvenu, atlėk kuo greičiau!

Ilzė, penktadienis, 19:18“
         Laiškas parašytas ant išplėšto sąsiuvinio lapelio, kuris dabar jau pakankamai suglamžytas, nutrintas gulėjo ant lovos. Mat vos perskaičiusi susiruošiau pas Ilzę.
Dilin Don. Dilin Don...
- Labas, - pasisveikino Ilzė ir vos atidariusi duris, puolė į glėbį, tuo mane nustebindama. – Kaip pasiilgau tavęs!
- Hey. Baik, juk matėmės penktadienį, - nusijuokiau.
- Ketvirtadienį. Juk penktadienį buvau pas dantų gydytoją.
Ilzė nusišypsojo, jos burnoje blygsėjo kažkokie geležiukai. Aš pražiodžiau jai burną:
- Čia kabės? Tu nešiosi kabes?
- Taaip, - juokėsi Ilzė, - nesielk kaip maža mergaitė.
- Geraaai!
Mes laikėmės už rankų ir šokinėdamos spiegėm. Kaip kvaila. Bet smagu. Kaip senais laikais... Kai įžengiau į Ilzės namus, pamačiau šlepetes. Tokias pačias, kokias man nupirko mama...