Artėjo vakaras, bokšte ir ariergarde pakeitėm sargybas, visai nakčiai, nes manėm, kad naktį nėra ko vaikščioti, kai tie šunėkai išeina medžioti.
         Nuo pelkės kilo rūkas, o su juo ir mūsų nerimas. Karių veiduose dingo šypsenos, radosi įtampa. Ta įtampa matyta šimtus kartų, prieš kiekvieną mūšį, atsirasdavo, o po jo tarsi kokia kalta šypsena. Kalta, kad gyvas, o draugelis su kuriuo ką tik kalbėjai žuvęs, šypsena, kad dar gyvas, nežiūrint į nieką.
         Rūkas ir tamsa visus suvarė į apkasą ir žeminę.
         Užkūrėm laužą apkaso dugne, nes taip buvo geriau, nesaugiau nuo priešų, saugiau nuo tų velnio padarų.
         Juozas padalijo naminės.
         Tyloje gurkšnojom, klausėmės laužo, ir vakaro garsų.
         Išdegintoj pusėj pasigirdo kaukimas, pratysas toks lyg ilgesingas, kitoj pusėj iš žolių atsiliepė, toks pat, tik gal plonesnis.
- Matyt prasideda medžioklė. – Nusivaipė Rokas, kuris neturėjo nuotaikos, nes lobio nerado.
- Vyrai būnam budrūs! – šūktelėjau į apkasą, į kurį jau leidosi tirštas iki pasiutimo rūkas.
- Nors tu jį su šaukštu kabink. – Burbtelėjo Juozas.
- Tokį rūką esu matęs kartą žiemą per atlydį. – Pasigyrė Rokas.
- Ir kas? – pasidomėjo Juozas.
- Nieko, labai ne koks reikalas į tokį pakliūti kelionėje.
- O dar labiau kai reikia atlikti kokią nors užduotį, karo metu. – Nusijuokė Juozas.
         Rokas į jį pasižiūrėjo, mauktelėto samanės, nuleido galvą, nieko nesakydamas.
- Vyrai, šunys! – šūktelėjo nuo bokšto mums, kažkuris iš sargybinių, ir tenai akivaizdžiai užvirė grumtynės.
         Visi pasimetėm, tiesiog suakmenėjom.
         Pokštelėjo šūvis, kažkas už sienos sunkus žnektelėjo žemėn, girdėjosi įnirtingas šunų urzgimas.
- Vyrai ar apsigynėt?! – sušukau nežinodamas ką daryti.
         Iš tamsos niekas neatsiliepė.
- Vyrai, ko tylit?! – paantrino Juozas.
         Vėl tyla.
         Rokas susispaudė rankomis galvą, po to pašoko šaukdamas:
- Aš jiems pats gerkles perkąsiu, tiems pasalkundoms!
- Nusiramink Rokai. – Sugriebėm jį su Juozu.
- Ką darom vade? – paklausė Juozas.
- Tie šunėkai atrodo patvarkė mūsų pagrindinę sargybą. – Lyg už mane atsakė Rokas, ir pasiūlė:
- Ei kas su manim į bokštą?
         Niekas iš savanorių nė nekrustelėjo, per daug buvo įstrigęs vakarykščio savanorio lavonas, visiems į atmintį.
- Tai dabar vėl paliksim savo vyrus tiems šunims draskyti? – pasipiktino Rokas, o tuo metu iš bokšto žnektelėjo antras sunkus kūnas.
- Nebėr ko eiti. – Reziumavo Juozas.
- Na tada einu gulti, nežadinkit dėl šunų manęs, tik dėl bolševikų. – Sriūbtelėjęs samanės dingo žeminėje karingasis Rokas
         Kariai tarsi klausiamai žiūrėjo į mane, ką daryti.
- Atidžiai saugomės, iš apkaso nė žingsnio. Saugotis iš abiejų pusių, būkit su durtuvais kas turit.

         Šunys slankiojo aplink visą naktį, bet į laužo apšviestą apkasą lysti nedrįso. Keli drąsesni perbėgo mūsų žeminės stogą.
         Rokas buvo begriebęs šautuvą, bet aš jam parodžiau kad neverta to daryti, pridurdamas:
- Rūke jie pranašesni už mus, pats supranti, geriau mato, girdi.
- Rytoj eisiu į medžioklę, jie mane mirtinai įsiutino. Vyrai kas su manim?
         Pasisiūlė dar penki savanoriai.
- Pažiūrėsim rytą. – pasakiau aš. – Nepamirškit ko mes čia esam atsiųsti, kokia mūsų užduotis.
- Bet kol kas mes tik su varnomis ir šunėkais kovojam, o bolševikų dar neteko pamatyti.
- Rokai, kiek pamenu vadą mes turim, tavęs dar juo niekas nepaskyrė. – Nuo gulto jam pasakė Juozas.
- Aš ir netaikau į vadus, aš noriu iššaudyti tuos šunėkus.
- O jei bolševikų pozicija netoli, jei atžygiuoja? Žinai kaip atidengsi mus?
- Žinau, ne pirma diena kare.
- Tai va ir pažiūrėsim rytoj kas bus. – Pabaigė aiškinimąsi Juozas.
- Juozai, įpilk samanės, kad jau šunėkai įveikė mus tai išgerkim, kad miegotume ramiau, be košmarų. – Paprašė dar Rokas.
         Juozas paleido gertuvę per rankas.

         Išsisklaidžius rūkui, nuėjom apžiūrėti bažnyčios griuvėsių.
         Sargybinių niekur nebuvo matyti, nei bokšte nei apie bažnyčią.
- Jie gi rupužiokai užlipo mūsų padarytais laiptais, matot, lengviau grybų. – Keikėsi Rokas.
- Padarykit stačias kopėčias, ar dar ką nors. – Pasakiau.
         Grįžo pakeisti iš sargybos ariergarde bedančiai:
- Vyriokai apturėjom baimės šią naktį, neįsivaizduojat? – Kalbėjo Pranis.
- Galvoji mes čia miegojom. – Atsiliepė kažkuris.
- Tų šunų čia visa pekla, kiek jų čia šmirinėja po rūką.
- A tai nebuvo patrankos kur pasislėpti? – Šaipėsi Rokas.
- Gerai kad medis yra ten, patranka jų neįveiksi. – Nesutriko tas.
- Vyrai aptverkim apkasą, nusmailintais basliais, jeigu tie žvėrys norės mus pulti, būkit labai budrūs.
         Rokai, padarykit kopėčias ir pasiimk ką budėjimui bokšte.
- Klausau vade. – Išpyškino tas.