O jis,
Eilėraštis anas,
Kurį, kas myli,
O kas – ne,
Įstrigo sieloje ir liko.
Apsidairau aplink,
Kad nematytų niekas,
Ir išeinu atgal į marmurą,
Kaip mūzos liepia.

Girdžiu, jau kužda -
Neišbūsiu,
Sugrįšiu vėl atgal,
Kur ligi šiol esu.

Bet argi bloga?
Argi teisės neturiu?
Gyvenimas čia mano.
Čia tėvynė.
Ne žodyje, beje,
Ar pomirtinė,
O reali.
Dėl to ir dangumi
Arčiau namų!
Arčiau namų!..

O kita vertus -
Kas dabar negrįžta?
Pilni sapnai
Sugrįžusių namo.
Visaip ten būna -
Džiaugiasi ir pyksta,
Ant slenksčio sėdi,
Lopšį supa,
Dalgį plaka
Ir skuba
       grįžti
            atgalio.

O kaip kitaip,
Jei lig dangaus toli,
Jei tik sapnais
Pareit – išeit gali?
Jau Viešpačiui ne kartą
Mintimis sakiau -
Toks tolimas jis man,
Dzievuliau, net nerūpi.
Sutikčiau likti akmeny,
Kad tik arčiau!
Kad tik arčiau!