Lemtis

Kartoju sau ir tau
gyvenimą ir mirtį,
kartoju aklinai
užmerkusi akis,
ištroškusi vilties,
ištroškusi sušilti
vyniojuos į tave,
tarsi žaltys.
Ir gundau nebūtim
save
ir slenka laikas,
dar nepradėtų valandų griūtis.
Ant bokštų supas,
plazda,
siūlais draikos
atklydusi iš kažin kur
naktis.
Ir mano širdį
nuplaka likimas,
per tūkstantį planetų
sušunku,
nežemiški žvaigždžių apsisukimai,
visatos švilpesys
ir ugnimi
nušvintantis dangus.
Neatiduosiu aš
savęs į šitą būtį,
į švilpesį
planetų ir žvaigždžių.
Žalčiu tavy man lemta būti
tavam gyvenime
tarp nuopolių
ir tarp vilčių.
Juozapava