Ir sapnuoji vėl tuos, kurių neturėtum sapnuoti,
Neturėtum jau saugoti atspindžio minties fotokadruose,
Bet dar slenka vaizdai, lyg šešėliai, sulinkę, kuproti
Praeities pamirštos nepamirštamai atgarsiai, atplaišos, atbalsiai.  

Ir visai nesvarbu, kad virš Vilniaus sužimba saulėtekis,
Kyla bokštai bažnyčių ir kupolus auksinas cerkvės
Tarp šviesos spindulių tu lieki negatyvas. Sulėtintas
Vaizdas dalosi kadrais kai atsi arba užsimerki.

Ir atrodo skaudėjo jau šitai, tai gal, Dieve, jau leisk pailsėti,
Kad ir kaip tai patetiškai skamba, jausmingai ar lyriškai.
Bet gal kartais beliedamas rudenį į gerai neišplautą paletę
Sugebėtum pakeisti kadrus, nes, atleisk man, bet šitaip nevyriška.