Apsimečiau


Šita diena man nesėkminga:
Nei vėjas tas, nei tas lietus.
Ir norai vėl kažkur pradingo,
Nors norų lyg ir neturiu.

Šią naktį tamsią ir bemiegę
Manoji siela nuplasnojo.
Paliko ji mane tįsot bejėgį,
Apsimečiau, ji patikėjo.

Krūtinėj dunksi kaip dunksėjo,
Ir akys žvelgiančios į naktį.
Sustojo laikas taip skubėjęs,
Uodžiu orą, pajutęs alkį.

Ir norisi pakelti koją,
Aploti šliaužiantį šešėlį...
Kur dingo viskas, nesumoju,
Bet, rodos man, kad aš kalėjau...

Kažkas dar buvo manyje,
Kuris neleido kelti kojos,
Kiekvieną žingsnį savyje
Įtariai ilgai žiaumojo.

Tai nebuvo kūno savastis,
Greičiau tik trikdžiai jojo norams,
Lyg praraja, lyg nebaigtis,
Nes ten daugiau negu apžioju.

O rytui brėkštant ji sugrįžo
Pamėkliškai baisiu sapnu:
Vėl teis ir kals mane prie kryžiaus,
Vėl gąsdins ji mane tapsmu...

Be jos pasaulis būtų prėskas:
Nebūt kančių, nebūt džiaugsmų,
Ir būčiau lyg kažkoks šunėkas,
Instinkto genamas, o ne jausmų.

Ir vėl diena nerimastinga:
Tikrai žinau - man be vilties.
Bet sau vis vaidinu jog stinga:
Ar bus ji už tos ribos išties?