Iki vakaro daugiau nieko nenutiko, buvo sąlyginai ramu.
         Po pietų gana smarkiai palijo, todėl buvo užgesinta dar degusi žolė, kai kur smilko dūmai, bet ten ko gero degė koks nors sutrūnijęs rastas, kurio lietus neįveikė.
         Ugnis į mišką nepasidavė, todėl manėme, kad mūsų planas pavyko, nes dabar ta pusė iš kurios puldinėjo šunys buvo atvira, reiškia saugi. Nei mes, nei nuo bokšto sargyba šunų nepastebėjo.
         Gal prisirijo kuriam laikui, tie žmonių pamiršti padarai, galvojau sau, po pietų sėdėdamas apkase.

- Žmogus iš miško! – išgirdom šūktelėjimą nuo bokšto.
- Pasiruošti, priimti svečią. – Daviau komandą.
         Žmogus, ėjo nesižvalgydamas, apsirengęs buvo keistai, bet rūbų keistumas mūsų nestebino iš po karo.
         Iš po karo žmonės rengėsi kaip kas sugeba, kas ką turi, kas ką randa.
         Kai jau priartėjo prie mūsų pozicijos pakankamai, kad įžvelgtume geriau, tai jis pasirodė kaip kunigas, kaip vienuolis, nesuprasi, su terba ant pečių, masyvia lazda rankoje.
- Tikras čechoviškas juodasis vienuolis, matyt mes kolektyviai pradedam išprotėti. – Sušnibždėjo Rokas, tada jo nesupratau, vėliau tik perskaitęs Čechovą supratau apie ką jis kalbėjo.
         O „tikras pranašas“, nematydamas mūsų, sustojo, nusigręžė ir ėmė ramiai atlikinėti „mažąjį gamtos reikaliuką“, tuo metu Rokas ir šūktelėjo:
         -     Padėk Dieve! – Nuo ko keleivis net tūptelėjo, bet paskui pabaigė reikaliuką, ir susitvarkęs, atsuko į mus veidą su šypsena:
         -     Tai jeigu jau nedirbsi nepadės nei tas, kurį mini visai be reikalo!
         -     Gerai, o dabar ateik arčiau susipažinimui. – Pakvietė Rokas, pridurdamas. – Tik ramiai, be jokių kvailysčių.
         Žmogui šypsena dingo iš akių, bet jis ramiai priėjo arčiau mūsų, o pamatęs ginkluotus vyrus, veidas išreiškė ir tam tikrą nerimą, nors ir neilgam tas šešėlis užsibuvo jo veide.
- O jūs vyrai, kas tokie dabar būsit? – buvo jo klausimas, o metų turėjo gal kokį penkiasdešimt ar daugiau, žilas, vidutinio ūgio, sulysęs, apšepęs, nuskaręs.
- O kokių ieškai? – Įsikišau į pokalbį.
- Ieškoti aš neieškau nieko, aš keliauju, aš neginkluotas.
- Kur ponas keliauji?
- Va, - parodė į keliuką, - tenai, pas žmonės.
- O dokumentą kokį nors turi?
- Iš kur dabar dokumentai, sudegė kada, net vokiečių turėtas sudilo, nesimatė nieko, surūkiau jį, kai išėjo vokietis, dūmą į jų nugaras papūčiau, kad niekada nebegrįžtų, gana jiems čia po mus vaikštinėti.
- Dokumentą surūkei? – Nusijuokė Rokas, o su juo ir kiti savanoriai.
- O kas juokingo, vyrai? – nesutriko tas.
- Apžiūrėkit keliautoją. – Pasakiau Rokui.
         Žmogus ramiai žiūrėjo, kaip naršomi jo daiktai, kurių jis beveik jokių ir neturėjo, leidosi taip pat apčiupinėjamas. Nieko įtartina.
- O iš kur keliauji, ponas? – tęsiau tardymą toliau.
- Iš ten. – Parodė atgal iš kur buvo atėjęs.
- Konkrečiau norėčiau girdėti, iš kur „ten“?
- Anapus miško yra kaimas, ten buvau kelias dienas pas gerus žmonės, prieš tai buvau kitame kaime, keliauju aš.
- O ten kas yra tame kaime, kokia kariuomenė?
- Su žvaigždėm, raudonom kaktose, ten kariuomenė, atiminėja iš ūkininkų gyvulius, suiminėja tuos, kieno vaikai išėję kariauti prieš juos.
- Sakai bolševikai. O daug jų ten?
- Nemažai. Nežinau aš kaip jie vadinasi, sakė man, kad jie už paprastą, vargšą žmogų kariauja. Aš klausiau, o kodėl jie už jį kariauja, jeigu jis neprašo, tai pasiuntė mane tas, kaip jūs sakot bolševikas ten, kur mažu reikalu vaikštom. Įdomūs vargšų gynėjai...
- O tau nemažai, tai kiek? – nutraukiau jo pasakojimą.
- Man daug yra virš šimto, bet neskaičiavau aš ponuli jų, bet galiu pasakyti, kad jų yra ir raitų.
- O kaip tave paleido link fronto linijos?
- Fronto? Linijos? – išpūtė akis, sukeldamas mano įtarimą.
- Aš klausimą uždaviau, ponas?
- Aš ryte išėjau, nieko neklausiau, aš niekada neklausiu nieko, kai einu, man pasako, kad jau metas, tai ir einu.
- Kas tau pasako?
- Paukščiai.
- Kas, kas?
- Paukščiai, ar nematot aplink paukščių?
- Turi galvoje varnas? – pasitikslinau.
- Taip, aš jų karalius esu.
- Varnų karalius? – iškrito Juozas.
- O kas čia juokinga, jei aš varnų karalius? Kai nieko neturi gali ir varnų karaliumi būti, eiti su jomis, kur nori...
- Palauk, palauk, karaliau, o tavęs nesuėmė, be dokumentų, tie kur su raudonom žvaigždėm kaktose?
- Tai, kad tų dokumentų niekas neturi, net patys tie su žvaigždėm, rašė kažkokį raštą gyventojams, klebono antspaudu prispaudė, nes savo neturi.
- Aišku.
- O kur tu eini, pas kokius žmones?
- Ten, gyvena žmonės, pas juos pabūsiu ir toliau eisiu.
- O kur tu eini iš viso?
- Nežinau aš, kai mus subombardavo penkioliktais vokiečiai mano gyvenimą, kai likau vienas gyvas, kai palaidojau visus savo, ką radau po griuvėsiais, tai ir einu, aš ieškau saviškių, tų kurių neradau tada, gal matėt? Mano varnos ieško aukštai danguj, o aš ant žemės ieškau.
- Nematėm. – Paskubėjau atsakyti, bandydamas suprasti tą žmogų, ar jis apsimeta kontūzytu, ar tikrai toks yra. Bet labiau atrodė panašus į lengvai pamišusį, tokių per karą teko sutikti labai daug. Kartais kalbėdavom, kad tokiems geriausia, nes jie viena koja stovi anoj pusėj, o ką beveikia šioj nelabai žino. Turi kokia mintį ir ja gyvena, čia ir dabar, arba kaip to varnų karaliaus atveju, ten ir dabar.
- Tai aš tada eisiu?
- Gerai, tik prieš eidamas, pasakyk ar nežinai kartais daugiau čia miškuose gyvena kas nors ar ne?
- Žmonės sakė, kad gyvena, kažkoks didelis ponas, didelis burtininkas, bet gyvena pelkėje, jis yra šunų karalius, čia kurių pilna. Jis iš visko moka padaryti auksą, ir to aukso yra prislapstęs visur, bet tą jo auksą saugą žmogėdros šunys, jis pats išvedęs ar užbūręs tokią nuo amžių pas mus nežinomą veislę.
- Palydėkit karalių, Juozai, tik varnas tegu su savim pasiima, įdėk jam ko nors valgomo. – Pasakiau tramdydamas juoką, nors tas juokas buvo labiau panašus į sutrikusį krizenimą, kadangi tas lengvai pamišęs žmogelis su savo ta minkšta kreiva šypsenėle, savo tais žodžiais mums užmynė skaudžią vietą.
         Varnų karalius orus, dabar man jis toks atrodė, nuėjo keliuku lydimas Juozo, o varnų iš tikrųjų zujo virš jo galvos ir kai Juozas atsitraukė, bent jau pora nutūpė ant ištiestos rankos.
- Eik tu sau. – Švilptelėto Rokas. – Bet apie grafą ką pasakė, girdėjot? Va ko visi su kastuvais čia laksto, net pats pamišęs alchemikas, žinot buvo tokie labai seniai chemikai, kurie norėjo sukurti auksą.
- Va tau ir nekaralius. – Nusijuokiau aš, bet labai linksma nebuvo nuo to vaizdo.