Pramerkiau vieną akį - tamsu, naktis, dar galiu pasnausti, pajusti tą malonumą paskutinių nakties akimirkų, kai žinai, kad reikia keltis, bet dar gali gulėti šiltam patale, o ir sapną įsileisti.
  Pramerkiau kitą akį - diena, blausi, bet - diena. Triukšmas už lango, muzika kažkokia, siautulys, gal girti, bet juk rytas dar. Laikas keltis.
  Abi akis pramerkęs pamatau už lango šviesą, balta visur, švyti sniegas  švarus, ką tik pasnigta. Negi bus žiema vėl sugrįžusi, tikėjausi pavasario. Triukšmas už lango neduoda ramybės, eisiu pažiūrėti. O gi ten karnavalas, trypia baltą sniegą kaukėta minia. Šaukia, kviečia šokti, tempiasi mane. Bet man šalta, aš vienmarškinis, paleiskit. Grįžčiau vidun, bet gražios merginos kaukė pametėja apsiaustą, užsimetu jį ir einu šokti. Nelinksma. Po kojom pamatau nukritusią kaukę, bet visi kaukėti, nerandu kam atiduoti. O gal čia mano?  Užsidedu ją ir pasileidžiu su minia. Ramu minioje, nereikia galvoti, kur eiti, ką daryti, pasiduodi bendrai nuotaikai ir siauti.
  Gražuolė man simpatizuoja, matau, pasigaunu ją, apkabinu per liemenį. Jai patinka. Šlapias sniegas tirpsta po kojom. Iš balkonų moja būtybės, gal prisijungs. Ar šiandien kokia šventė? Lyg tai būtų svarbu.
  Greičiausiai čia nesąmonė. Visiška nesąmonė, ką parašiau. geriau eisiu gerti kavos. Suplausiu vakarykščius indus ir – į darbą. Bet gerti kavą su kauke nepatogu, juk niekas nemato, nusimesiu. Kodėl kavos paviršiuje niekas neatsispindi? Negi manęs nėra? Niekas manęs nepasigenda, telefonas tyli, gal tikrai aš neegzistuoju? Kažin, kur dabar ta gražuolė, ar ir ji manęs nepasigedo? Beldimas į duris.
- Laukei?- čia ta pati gražuolė iš karnavalo.
- Taip, pagalvojau apie tave.
- Ne itin turtingai gyveni,- apžiūrinėja mano būstą.
- Čia tik laikinas prieglobstis. Planuoju persikelti į naujai statomą namą,- meluoju nerausdamas, nes gi kaukės nerausta.
Gražuolė šypsosi. Ji visada šypsosi, nes tokia jos kaukė. Man patinka, kai gražios moterys šypsosi. Gal ją vestis į  miegamąjį, ar prieš tai dar kuo nors pavaišinti? Ji atspėja mano mintis, nes šypsosi, sako:
- Aš mėgstu dovanas, nepigias...
Vadinasi, ne taip greitai... reikės dar užkalti dovanoms.
- Gal kavos?- čia aš bandau būti mandagus.
- Ačiū, eisiu.- neatrodo nusivylusi, nes šypsosi.
  Nesąmonė. Visiška nesąmonė. Ir kava mano išvėso per tuos plepalus. Tai esu aš, ar nesu? Gaila, nepasirūpinau veidrodžiais. Ir ką gi aš ten pamatyčiau? Ar tai svarbu? Svarbiausia- turėti tikslą gyvenime. O tikslas- tai,...tai,...gerai gyventi? O tam reikia pinigų. Į darbą pavėluosiu, siaubas. Greičiau!
   Pilnas miestas kaukėtų žmonių. Gal tikrai kokia šventė? O gal nuo šiol visada visi taip privalo vaikščioti? Aš irgi, atrodo, toks pat.
   Nenoriu būti nuobodus, taigi baigsiu apie tas kaukes. Laikas surimtėti. Apie darbą galvoti, apie pinigus, kaip namą pastatyti, kad nereikėtų meluoti, kad galėčiau pasikviesti solidžius žmones ir pasirodyti. O, velnias, vos nepaslydau. Ir kas gi čia po kojom? Ar tik ne pinigas, ir dar auksinis. Na bent jau blizga, lyg būtų auksinis. Ei, kur tu, po velnių, riedi? Sustok! Negi aš nesugausiu to grašio? Gal jis gyvas? Įkrito, bjaurybė, į šulinį. Bet negilu, pasieksiu. Ooo! Kur gi aš, kiek galiu kristi, juk buvo negilu. O čia tamsu. Kažkur kišenėj turėtų būti degtukų. Neįtikėtina! Kiek jų daug! Ar tai aš radau lobį? Bent keli tokie geležiukai, ir nebereikės dirbti visą likusį gyvenimą!  Puiki šiandien diena, fantastiška. Pirmiausia, susirasiu gražuolę iš karnavalo, galėsim dumti kur nors į Kanarus, po to dar kur nors, nusipirksiu pilį, tada .... Pala. O kaip gi aš iš čia išsikapstysiu? Vos nepamiršau degtukų, pilnas kišenes prisikimšęs auksinių. Kažkur veda šitas tunelis, gal į paviršių. Vaje, čia kaip pasakoj, ir kaulų visokių pilna, negi tų, kurie nerado išėjimo? Fu, kaip kraupu! Bet aš rasiu. Aukštyn galvą! Oi, ir žemas gi tas tunelis. Gal čia labirintas? Rasiu, rasiu aš tą išėjimą. Tik dar truputėlį į kairę, ne, į dešinę... Ar čia nėra nė gyvos dvasios? Ar bet kokios dvasios, kad tik išėjimą parodytų. Kas čia per barškėjimas?  Kraupu. Kobra? Kobros tik pasakose lobius saugo, arba animaciniuose filmuose. Nesąmonė. Šitose šiluminėse trasose tik bomžai gali sargauti.
- Taip, taip, branguti, Kobra. Nesitikėjai, ką?
Ji dar ir kalba. Gal aš išprotėjau? Gal ko padauginau?
- Taip, branguti. Aš saugau turtus. Ir niekas gyvas su pinigas iš čia dar neišėjo.
Na jau visai nusivažiavau, užteks. Velniop tuos pinigus, apsieisiu. Į darbą pavėluosiu. Tik kur aš čia dabar atsidūriau? Kokia čia vieta?
Negi po žeme taip toli nuėjau? Ar aš buvau po žeme? Ką tik baigiau gerti kavą. Turbūt jau antrą. O gal man neiti šiandien į darbą? Pasakysiu bosui, kad susirgau, karščiuoju. Juk tikrai tame karnavale sušalau, ir kojas sušlapau. Tai va, kaukės juk nerausta. Cha. Nebloga mintis. Tai ką dabar veikti? Ne, ne, apie gražuolę negalvosiu, tai dar ims ir vėl ateis. Ar pastebėjot, kad viskas apie ką tik pasvajoju, kaip mat įvyksta? Tik kad iš to mažai naudos, tik vien nemalonumai. Gal aš svajoti nemoku? O iš tikrųjų, tai man šis balaganas kažką primena. Gal kokį romaną? O gal psichoterapeuto kušetę?
   Kas čia dabar? Durų skambutis? Nieko nelaukiu, net nieko nefantazuoju, jokių gražuolių, tik norėjau ramiai sau vienas papusryčiauti. Skambutis!.. Teks atidaryti.
- Labas. Tu dar neapsirengęs? Greičiau! Jei ne aš, pavėluotum į darbą. – čia mūsų firmos referentė Valė. Jai pakeliui, ji ir mane į darbą pavežėja…
- Aš lyg ir blogai jaučiuosi, gal peršalau…- bandau meluoti.
- Greičiau, o tai gausi iš boso pylos, tada tikrai blogai jausiesi.
Į darbą nepavėluojam, dėka Valės, žinoma, ji meistriškai nardo tarp mašinų kamščiuose. Diena kaip diena, užsiknisu popieriuose. Gerai, kad bent Valė su mini sijonuku man pro nosį šmėžuoja, gražias kojas parodo...Yra kur akims nuo kompiuterio ekrano pailsėti.
O kur čia dabar mano ranka? Ar tik ne ant Valės kelio? Taigi dirbti reikia. Ką aš čia dabar... Aplinka tai visai nedarbinė. Gėlėtos užuolaidos, minkšta sofutė, žvakių šviesa... Ir kada aš tai galėjau sugalvoti? Nepatinka man nei gėlėtos užuolaidos, nei žvakių šviesa. Tokios saldžios romantikos aš niekada neišgalvočiau. O ir Valė... Aš net neprisimenu kokios jos akys. Ir šiaip, jei kada sutikčiau ją gatvėj, apsirengusią ilgu sijonu –nepažinčiau... Čia visai ne mano siužetas! Tai ką aš čia veikiu? Reikia eiti namo… Bet negi paliksi tokį neišbaigtą siužetą? ! Nors ir ne mano…
Rytas. Bundu sunkiai… Kas už lango? Žiema, pavasaris? O koks skirtumas. Gerai, kad galiu dar šiek tiek pasivartyti lovoje. Dabar jau žinau, kad viskas įvyksta, ką sugalvoju. Reikia apie ką nors tikrai gero pasvajoti. Tai ko gi aš noriu? Didelio namo užmiestyje, Jaguaro, daug pinigų… Na dar, dar ko? Neturiu fantazijos… Dieve, aš visai neturiu fantazijos!..
Beldimas į duris. Palaukit, kelnes užsimausiu!..
- Tuoj, tuoj…
Atidarau, o ten… gražuolė iš karnavalo. Šypsosi.
- Tai ką, nelaukei?
- Ne,- sakau - miegojau. Ir tavęs net nesapnavau.
- O aš tave sapnuoju.- duslus ir kraupus juokas iš po kaukės.
- Nusiimk kaukę,- sakau- net žmoniškai juoktis negali.
- Tikrai to nori? - koketuoja bjaurybė. Mane pradeda nervinti. Nemėgstu tokių siužetų, kai nežinau, kas bus toliau.
Ji nusiima kaukę… O ten – Stasys, mano draugelis iš mokyklos laikų.
- Apie lobį visai pamiršai? Tą, kur labirinte. Ką, tau visai pinigų nereikia? Einam greičiau, kol kas kitas nesugalvojo ten nueiti.
- O iš kur tu apie jį žinai? Ir ką veiki su ta karnavaline suknele?
- Paklausinėsi tada, kai pinigus rankoj turėsi. Einam.
Ko tai aš Stasiu nelabai pasitikiu. Pažįstu aš jį... Kai su drakonu kovoti, tai draugai, o paskui jis pasiims karalystę, o man pakiš princesę... Bet gi čia vėl ne mano siužetas! Nenoriu aš čia su persirengėliu Stasiu lobių ieškoti, nenoriu! Nenoriu! Noriu savo siužeto. Tai ko aš iš tikro noriu?  Apie ką nuo vaikystės svajojau? Prisimenu, kažkada norėjau būti poetu… Taip, poetas! Knygų pristatymai, Poezijos pavasariai, būriai gerbėjų… O čia kas per velniava? Įsmukau į balą. Šūdas, ką aš visas purvinas ir šlapias dabar veiksiu? Geriau jau būtų… pinigai, Jaguaras… Sustoja auksinės spalvos Jaguaras, atsidaro durelės, nusileidžia dvi dailios kojos raudonais aukštakulniais…
- Duok ranką, kvaily. Lipk į mašiną.- čia Valė.
- Iš kur gavai Jaguarą?
- Palikimą gavau. Juk vakar pasakojau.
Čia jau ne mano svajonė. Čia Valės. Ot tai žmonės moka svajoti! O aš ką? Poetas?
- Važiuojam. Po to mašiną nuvairuosi į plovyklą. Po tavo pasivažinėjimo reikės visą saloną išplauti. O ir kėbulą būtų neblogai pablizgint… Vakare…
Velniop! Tegul kitą kvailį susiranda. Nenoriu aš svetimuose siužetuose mašinas plauti. Negi aš jau toks nevykėlis!? Susigalvosiu savo siužetą, būtinai susigalvosiu.
   Rytas. Vėl rytas? Budinuosi… Saulė ryškiai šviečia, bus graži diena. Eisiu į darbą… Į dailias Valės kojas paspoksosiu, vakare su Stasiu krepšinio rungtines pažiūrėsim, alaus išgersim…
Poetas… Taigi…