Vis klausi ir klausi,
Kada parašysiu geriau?

Bet aš Tau juk irgi sakiau –
Seniai jau rašyti nemoku!  
Kiek leidžia širdis – nurašau
Ir... ačiū dzievuliui.

Tos mūzos ne mano.
Širdis jas panūdo giedoti.
Sukritę jų gaidos, bet... gieda.
Ir sako, dar tikis išmokti.
Aš irgi linkiu, kad jai būtų geriau.
Tuomet paskubėčiau sakyti:
– Širdele, esi darbininkė!
Tesaugo tave angelai,
O aš net pasaugot nemoku.

Bet posmai gražiai užrašyti
Ateitų į Tavo namus.