Miesto poezijos grumstai
Tenai, kur miesto
Šaligatviais
Šunkeliai
Vizgina uodegas,
Kur kava apsiblaususios
Damos su pudeliais
Retkarčiais sužaidžia šaškėmis,
Tenai, kur vyrai,
Išmesti pro duris
(nes kazino juk neturi langų?)
Baloje konstatuoja
Fizinį (dvasinį?)
Savo bankrotą.
Oi senas, senas
Tas mūsų iškrypėlis miestas!
Makiažais industriniais
Šypsantis, –
Jaunas senatvėj,
Pasipūtęs
Prospektais,
Šunparkiais, mikrorajonais,
Į nosis tulžingai pumpuoja
Benziną ir Kelviną Kleiną...
O Gailestingasis Dievo Sūnus
Tik galvą linguoja,
Linguoja,
Pro daugiabučių šviesas
Prasiskverbia
Nuginkluodamas
Tamsią mūsų šviesybę,
Regi,
Oi regi kiaurai verdamas viską,
Sapnuose „pasislėpusius“
Nusidėjėlius savo...
Nes aviliai nuodugniai
Seniai sužymėti –
Toks tad visuotinis mūsų surašymas
Toks - - -
- - -
Tenai, kur miesto
Švininiai nagai
Tavęs nepasiekia,
Kinkyta kumelė
Save atiduoda
Botago myluojantiems kirčiams,
Čia viskas tarytumei
Iš praeities paprastumo,
Čia viskas
Tarytum padėta
Ant delno širdies
Atvirumo.
- - -
Iš miško sugrįžta senolis
Partizaniškais žingsniais,
Jo batai guminiai aplipę
Poezijos grumstais
Iš apkasų,
Nes tik apkasai šią Naktį
Padės mums išlikti,
Nes tik apkasai...
Juk amžiai ne amžini,
Tik amžinybė - - -
Tokia.