Trisdešimt metų geroji žemė nenorėjo priimti jo kūno.
   Trisdešimt metų nedėkingi žmonės nenorėjo atiduoti žemei jo kūno.
   Trisdešimt metų jis žmonių ir žemės laimei ar nelaimei nenorėjo atiduoti savo kūno...
   Tu girdėjai, kaip groja Paganinis?
   Ne?
   Ne, nesakysiu, kad tu daug praradai. Tu būtum daug praradęs, jei būtum gyvenęs su juo ir negirdėjęs jo.
   Kiekvienam amžiui savi genijai.
   Tik ar tai tiesa?
   Kur mūsų amžiaus genijus?
   Revoliucijos genijus- Leninas.
   Karo genijus- Hitleris.
   Abu politikai.
   Abu kartu gyventi jie nebūtų galėję.
   Ar genijus tas, kas tarnauja blogio idėjai?
   Aš negirdėjau Paganinio. Kaip gaila...
   Aš gyvenu tokiame amžiuje, kada nauji atradimai daromi kelis kartus per dieną. Mes prie jų pripratome lyg prie duonos. Mes nebemokam jais žavėtis ir piktintis.
    Diskusijų ir ginčų audras jie sukelia tik siauram specialistų rate.
    Mes nebepajėgiam suprasti atradimo esmės, todėl nebegalim ginčytis ir stebėtis.
    Mes priimame jį tokį, kokį paskelbia spauda- ji nurodo, kuris iš jų mums naudingas ir kuriuo reikia piktintis.
    Ateik, šėtone, ateik su savo stebuklingu smuiku. Kad ir be jo...Ateik ir pažiūrėk- ar tu galėtum čia gyventi?Ar tu sugebėtum pravirkdyti šitas elektronines širdis? Šitas nuo informacijos pavargusias smegenis?
    Trisdešimt metų kovos su genijum...
    Trisdešimt metų kovos su žeme...
    Trisdešimt metų kovos su dievinusiais ir išdavusiais žmonėmis...
    Miręs genijus...
    Kas tu- miręs genijau?
    Žmogus ar velnias?
    Kodėl tavo gyvenimas pavergia taip, kaip tavo smuiko muzika?
    Gal tavo gyvenimas ir buvo muzika?
    Galbūt. Tada jis turi dar ilgai ilgai skambėti.
    Pavydžiu medžiui, kurį lietė tavo stebuklingos rankos, pavydžiu saulei, kuri kasdien abejingai tave pasveikindavo, pavydžiu smuikui- senam Stradivarijaus smuikui, kuriam tu įkvėpei sielą. O paskui nusinešei ją į kapus...
    Ne, ne paskui.
    Po trisdešimties metų...
    Po šimtmečio...
    Po amžių...
    Niekad...