ššš
pakvipo laiškais stiklinėj,
kad nuplautų naktines nuodėmes,
tekančias akių obuoliais.
įsirėžiu į stygą, bijodama praplaukti minias beveidžių.
nei valtelės ir irklo,
tik prigesę, raidėm apsiginklavę žiburiai.
žinau, jie laukia nakties,
kada nusiners žvaigždžių kopėčias,
pramerkę kitas akis
į išsiliejusias gatves.
ir pakarti balionėliai –
apie džiaugsmą, paleistą gaisran būti vaiku.
Ššš!
susivynioju į popierių ir...
ištirpstu.