jei nuimčiau tavo vėžį tavo
ligą tą kurią naktim sapnuoji
tarytumei tik naktimis delčia
aš čia o tu kažkur kur upė
teka visai į kitą pusę ten sukas
saulė ne ta vaga ir ta nata
visai ne do nors rodėsi kad
būname dėl to kas mums
labiausiai skauda rauda
maldauta tau į ausį tarytum
neišeik aš čia viena tarytum
nieko nebeliko čia tik
tuštuma ir tuštuma su stikline

kai baigs galioti mūsų laikas
sakai pušyno virs plaučiuose
krauju nes jau vargu ar bepažinsim
po karo griuvenom senus takus
ryte kartėlį bėgant pro duris
nes mes nepykstam tik kalame
vinis manai esu neva gyva
tarytum manyje dar skausmas teka
venomis ir veido nuolydžiais
manai esu neva gyva tai tik
rytinis saulės blyksnis ar
badas kai lėkštė pilna

tarytum štai vėl susitikti nebūtų
taip sunku ir net tada o
gal data bus atgaline parašyta
užantspauduota pamesta kišenėj
palikta už kampo bijau jog
sergančiom akim užkrėsiu tavo
maldą ir plaučiai bliukš nuo oro

nes aš žmogus nebenaudojamas

naktim į kampą statomas vandens grafinas

kambario šešėlius nuodijantis voras