Tu sakai, kad žudau save degtine, tai- tiesa. Tu sakai, kad nuodiju save cigaretėmis, tai- tiesa. Tu sakai, kad aš  esu pasileidėlė, tai-tiesa. Supranti, aš pati gerai žinau, kokia aš esu, man nereikia  priminti. Neturi teisės tai daryti, nes išsigandai ir pabėgai, sugriaudamas manąjį tikėjimą. Pasaulis subyrėjo, o iš naujo jo klijuoti nemoku... Geriau išeik ir pamiršk šitą kvailę.
-Aš negaliu, yra Saulutė.
-Taip, yra  dukrelė, bet ji tik mano.
-Tu negali šitaip egoistiškai elgtis, jai reikalingi abu tėvai.
-Tu ir vėl teisus. Ateisi, priglausi, pamyluosi ir  neatsisveikinęs išnyksi, lyg vagis slapta išsinešdamas dar vieną tikinčią  sielą.  Tada labai skaudės, eisi basom  per šąlantį rytmetinį gruodą ir nejausi geliančio skausmo, žiūrėsi į aplinkinių veidus ir įžvelgsi juose tik išdavystę. Surinkusi paskutinius tikėjimo likučius dar bandysi kabintis, bet nusilaužiusi nagus suprasi, kad esi tam per silpna.
-Gyvenimas turi savo kainą. Aš taip pat skaudžiai sumokėjau ir moku iki šiol savąją skolą. Prarasti mylimą moterį - sunku, dar sunkiau suprasti, kad  suklydai priimdamas ją į savo gyvenimą, kurį ji suteršė  nedoru elgesiu.
-Kas sugalvojo to doro gyvenimo taisykles? Kas nubrėžė tą ribą, už kurios prasideda visuotinis pasmerkimas? Kas sukūrė tobulos moters apibrėžimą? Atsakyk...
-Nežinau, bet tai, ką pamačiau tą vakarą....
-Tai, ką tu tareisi matąs tą vakarą, tai, kuo iškart patikėjai....
-Aš mačiau savo akimis.
- Beje, žmonės nešioja akinius, o kai kurie net pro tamsius  žiūri į pasaulį.
-Bet tai tiesa.
-Taip, tai tavoji tiesa. Manoji kitokia.
-Tai kokia ji? Pasakyk . Aš noriu  suprasti.
-Per vėlu.
-Tiesai niekada nebūna per vėlu. Girdi?
-Taip, girdžiu. Bet įspėju, skaudės, net labai.
-Netikiu, kad gali skaudėti labiau nei tada.
-Patikėk,  gali. Žmogus gali panešti daug, todėl  jo gyvenimo taurė sunkėja kas dieną, kas akimirką, kol silpnesnis nebepajėgdamas jos nulaikyti, paleidžia ją ant žemės. Tada gyvenimas ir sudūžta. Netikėk, kai aplinkiniai sako, kad šukės laimę neša. Vargšas tas, kuriam tenka jas klijuoti. Tada aš irgi išbandžiau savąją gyvenimo šukę, bet atbėgusi Rūta ją atėmė ir tampriai apvyniojusi ranką bintu išgelbėjo dvi gyvybes.
-Tu pakėlei ranką prieš save?
-Taip, aš padariau dvi nuodėmes. Pirmoji, kad panorau ne man skirtu laiku išeiti, antroji, kad pamilau tave. Dvi didelės nuodėmės, viena- prieš gyvybę, antra- prieš  jausmą. Kuri iš jų didesnė? Tavo motinai atrodė, kad antroji.
-Kuo čia dėta mano motina?
-Tu norėjai išgirsti tiesą. Tai ji pasirūpino, kad  pamatytum mane toje lovoje. Kaip aš ten atsidūriau? Po septynerių metų sužinojau tiesą, ją pasakė  ligoninėje sutiktas manosios lovos partneris,  sergantis ir  nerandantis ramybės. Nepažinau jo, liga subjaurojo gražų vyrą. Jis mane pašaukė. Atleidau jam ir  palinkėjau pasveikti.
-Tu kalbi apie Arnoldą? Pakliūtų jis man į rankas. Vyriškai pasišnekėtume.
-Nepavyks, išeidama iš ligoninės sutikau jo seserį, apsirengusią juodai. .
-Bet mano motina? Ką  pasakė Arnoldas? Galbūt jis melavo?
-Pats atsakyk į šį klausimą. Ar mirštantis žmogus  gali meluoti?
-Ne, neturėtų, kitaip degtų pragare.
-O man atrodo, kad didesnis pragaras čia-žemėje.
-Tu nepabaigei? Kas tada atsitiko? Ką padarė motina?
-Tai tavo mamos paslaptis,  klausk jos. Dabar, manau,  pasakys tiesą, juolab, kad aš ją  žinau.
-Aš nesuprantu. Tu kalbi užuominomis.
- Nebesvarbu... Pagaliau, tai ne muilo opera, kur viskas visada baigiasi gerai. Gyvenime kiekvienas atskirai nešame savo liūdesį, stumiame nuo savęs įkyrų ilgesį ar giedame savo nedylančią raudą. Laikas šioje istorijoje padėti tašką.
-Dar ne. Dar bus pokalbis su motina.
-Jis nieko nepakeis, jis jau nieko nebegali pakeisti.
-Bet mudu?
-Šio dueto seniai nebėra. Tu gyvensi savąjį gyvenimą, o mes su Saulute savąjį.
-Taip negali pasibaigti. Visada kažkas pasilieka, tik reikia tai surasti. Aš, patikėk, ieškosiu.
-Aš užmiršau, kaip reikia tikėti...
-Aš taip pat... Bet yra mažas geltonas kamuoliukas, kuris gali padaryti stebuklą....
................................................................................................................................................
Jis taip juokingai tada pasakė:,, Tavo tėvas tikriausiai dailininkas, kad tave tokią gražią padarė“. Ne, mano tėvas tikrai ne dailininkas, o ir pažinau jį gana vėlai. Neprisimenu, ką tada atsakiau tam meno mėgėjui, tik žinau, kad į mokyklos bendrabutį grįžau tarsi ant sparnų. Nesutikau daugiau to vaikinuko, bet tai ir nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo tas sakinys, pasakytas sutrikusiai kaimo mergaitei. Dėkinga tam vaikinukui, nes jo  žodžiai pažadino manyje snaudžiančią Pelenę. Nesiruošiau į pokylį, neieškojau puošnių suknelių, nes nepažinojau gerosios Fėjos, bet turėjau  savąjį tikėjimo angelą. Aš supratau, kad nuo tos akimirkos viskas bus kitaip, ir svajonės tikrai kada nors išsipildys. “