Lyja… Vėjas drasko nuvargusias medžių šakas. Lauke nematyti nė vieno žmogaus. Karts nuo karto sumirkčioja žaibas, trinkteli griaustinis.
Sėdžiu prie lango, žiūriu į tyškančias balutes, jos tarsi pavasarį šokinėjančios varlytės. Lašeliai krenta vienas po kito, sudarydami sidabrinį šydą. Gatvėmis ir keliukais sruvena mažyčiai upeliai, o kažkur tolumoje groja tyli vasaros melodija. Bet ji vis tyla. Nulinguoja laukais ir upių pakrantėm, pasilieka tik nebylus aidas ir tuščios laukymės...
Vėjas nurimo. Nebelyja...