Naktis praėjo ramiai.
         Nors reikėjo atidžiau senioko kalbą pasiklausyti, bet mes juk labai atlaidžiai žiūrim į žilą plauką, sakydama, kad seno ir vaiko protai vienodi, bet po to tik supranti, kad tą patį sakydami tie „tariamai vienodi protai“ pasako visai skirtingus dalykus, su kitom įžvalgom. Bet tik paskui, o ne tuo metu kai esi užsiciklinęs į užduotį.
         Besisklaidant tirštam rūkui išžygiavom.
         Gera priedanga pagalvojau.
         Kelias ir toliau leidosi žemyn.
         Tepadeda mums Dievas, tepadeda... Su nesvetingais ūkininkais neatsisveikinom.
         Eidamas pagalvojau, kad kariauju aš jau seniai, ar pamenu pirmą mūšį?
         Nė velnio aš nepamenu, nepamenu nei to kas vakar buvo. Taip lengviau, ypač po to, kai grįžau po karo namo ir radau...

         Gerasis Dieve, ką aš radau? Aš radau... aš radau užmerktą savo akių šviesą...aš radau, kad mano aksominių akių Anelė, buvo ištekėjusi, susilaukusi vaikų.
         O kaip aš, o kaip dabar aš, paklausiau jos, susitikęs?
         O aš, man atsakė mano Anelė. O apie mane tu pagalvojai, nei laiškelio, nei žinutės...
         Bet juk karas, Anel...
         Tu vinčiavotas su juo esi, tuo savo karu? Apsikarstei tais kryžiais, galvoji jie ką nors reiškia? Gyventi reikia, ne kariauti, vaikus nešioti ant krūtinės ne kryžius.
         O kaip gyventi, kai tu su kitu?
         Susirasi ir tu kitą, kantresnę už mane. Visi galvojom, kad tu žuvęs, juk ne tokie beraščiai rašė namo laiškus, o tu?
         Tu gi tikras šviesulys palyginus su kitais?
         Nerašiau, aš tave sapnavau, kai tik akis sumerkdavau.
         O aš verkiau kiekvieną vakarą, kiekvieną kartą kai kas nors gaudavo laišką, aš verkiau, nes galvojau, kad tavęs jau nebėra, nes tu juk moki rašyti? Net sapne manęs neaplankei, tavęs neliko, tuštuma juodžiausia, speigas iki paskutinio sanario, kaip kape. Gal tu visai negalvojai apie mane, tik apie karą?
         Nesirašė Anel, tenai... tenai ne rašalas, tenai kraujas liejosi, daug kraujo...
         O reikėjo... reikėjo nors užuominą kokią atsiųsti, kad esi, kad kvėpuoji, kad gyvas...būčiau laukusi, akis pražiūrėjusi...
         Kažin ar aš čia toks gyvas dabar...
         Pasakiau aš Anelei savo ir atsukęs nugarą, pamačiau prieš save karą.
         Ir tegu, ir tegu viskas prapuola, aš vėl miegosiu su savo šautuvu, sapnuosiu Anelę, nes su ja nepasikalbėjau.
         Ar galėjau aš ją surasti, kai tarp jos ir manęs vėl stojo karas.
         Karas buvo mano gyvenimas, aš nemokėjau gyventi be karo, be noro žudyti...

         Apie karą kalbėjo bažnyčios klebonas, kalbėjo apie naujos gadynės tvėrimą, apie kažkokius priešus, apie reikalą ginti savo kraštą, apie žemę, kuri laukia po karo. Žemė visada laukia galvojau, eidamas iš savo kaimo, iš tėvų trobos, niekur tu nuo tos žemės nepabėgsi.
         Niekas ten neverkė manęs, nes nematė saviškio manyje, savo tarpe, aš nebebuvau žemdirbys, neklausiau tėvo, kaip užderėjo bulvės, linai, kiek karvės pieno duoda, aš pasakojau apie karą.
         Apie karą čia niekas nieko negirdėjo, atrodė, kad karo ir nebuvę. Senoliai tik lingavo žilas galvas, aha pamenam prieš turką ėjom, ot laikai buvo.
         Jie gyveno savo dirvonuose, savo pievose, klausėsi savo kalbų, spėjo orus ir metų laikus, daugiau nieko ir svarbaus jiems ir nebuvo.
         Toks jų pasaulis ir aš ne iš šio svieto, šiaudinėje pastogėje man nebuvo vietos. Man buvo ilgu, skaudu ir svetima. Žinai, kad svečiuose ilgiau trejeto dienų negali pabūti, taip ir man nutiko.
         Išėjau karan vėl, su didžiausiu noru, kaip namo būčiau išėjęs.

- Apie ką graudžias mintis galvojam, vade? – Išgirdau Juozo balsą.
- Vis apie tą patį. – Nuginiau mintis apie Anelę ir valstiečius.
- Apie ką?
- Karą. – Sumelavau nemirktelėjęs.
- Ką čia galvoti, davė įsakymą ir einam vykdyti. – Paprastai mąstė Juozas ir man tuo patiko.
- Taip paprastai?
- Ar prie caro taip nebuvo?
- Visko buvo.
- O vokiečių daug nugalabijai?
- Kas čia per klausimai, manau, kad pakankamai. Ar nešnekėjom niekada apie tai. Man atrodo, kad mudu tai jau aptarėm?
- O durtuvu?
- Tai pristojo, o tu ką, su samčiu kariavai? O kas per karas jei ne su durtuvu, juk ir čia su bolševikais jau ne kartą teko aiškintis durtuvais.
- Ne, bet kai pirmą pamoviau... paleidau vidurius taip sakant...kai jis pradėjo bėgti kliūdamas už savo vidurių, tai žinai susivėmiau vietoj. Aš gi iki karo nei vištos nebuvau nukirtęs, o čia žmogų... Paskui sapnavosi ko gero pusmetį, kiekvieną naktį. Ateina prie manęs ir rodo rankoje vidurius, žiūri į akis ir tyli, nieko nesako, toks apgailėtinas vaiduoklis, o aš noriu jam pasakyti, kad aš čia toje situacijoje nekaltas, bet negaliu iš baimės srėbtuvės praverti.
- Ir kuo baigėsi viskas?
- Po to dar kelis panašiai atakose nudūriau, tai anas dingo. Gal pailsim, vade?
- Gerai.
         Grandinis davė komandą pailsėti.
         Pažiūrėjau į žemėlapio skiautelę, kurią nupiešė raštininkai, užduočiai atlikti.
         Netoli tas bažnytkaimis, dar liko gera valanda kelio. Ten ir papietausim.
- Ten ir papietausim. – Pasakiau, o vyrai pritardami linksėjo galvom.
- Kaip bjauriai karksi varnos. – Pastebėjo kažkas iš karių, pridurdamas. – Gal maitos kur yra?
- Kaip gi, kareivis juk yra maita, o tu Petrai, baik karksėti, kaip kokia varna. – sudrausmino jį Juozas.

         Petrą į šaukimo punktą atlydėjo motina su senele. Buvo graudus vaizdas, kaip jos abi glostinėjo kiekvieną siūlelę savo numylėto nupopinto bernužėlio.
         Man pasakė, nepamenu jau kuri (aš buvau tik ką šviežiai iškeptas karininkas, renkantis sau būrį), kad norėjo išleisti į kunigus, ir pats vaikas buvo į tą linkęs, patarnavo kunigėliui per mišias, skaityti rašyti mokėjo, bet kai pašaukė aukščiausiasis tėvelį, tai dirbti reikėjo jų ūkelyje, o žemės taigi mažai visai, tai nusprendė Petrelis, gauti jos, vargšas jų maitintojėlis ir užtarėjas senatvėje.
         Braukė abi ašaras ir glostinėjo tą savo Petrelį-Petruliuką.
- Ar tam kare labai sunku sūneli? – klausė manęs pro ašaras jo motina, tankiai markstydama savo trumpareges akis.
- Nelabai. – Atsakiau tada nemeluodamas. – Beveik kaip namie prie ūkės, arba eini, eini, arba žemę kasi, tiek to karo.
         Abi žiūrėjo moteriškės, galvojo, o senoji tyliu, tokiu beveik vaikišku balsu dar paklausė:
- O ar ne skaudu kariauti, vaikel?
- Ot, nežinau močiut, visaip būna, kartais labai skaudu, taip skaudu, kad ištūrėti negali, tenka net numirti, o kartais taip kaip pirštą su plaktuku nusidaužus.
         Abidvi persižegnojo ir pravirko pamačiusios kaip jų Petreliui įdavė šautuvą.
         Šalia stovintis Juozas krutėjo vos laikydamasis, kad nepradėtų žviegti visa burna, o kai paėjom į šalį:
- Na, bet ir liežuvis tavo Antanai, tu gi galėjai pats kunigėliu būti ir triūbytum dabar iš sakyklos Smetonos žodžiais, bet ir sugalvok tu man, kaip plaktuku pirštą nusimušti, aš gi vos į kelnes neprisimyžau, nuo to tavo pamokslo.
- Man nejuokinga Juozai, kai va, taip eina į karą, dėl žemės, o paskui visi sakys, ėjom už Lietuvą, o dabar paklausk, kas ta Lietuva yra, ar pasakys kas?
- Aš pasakysiu Antanai, Lietuva dabar yra tikėjimas, o jeigu tiki ja tai ji ir yra, kaip gerasis mūsų Dievulis. Nieks nematė jo, o tiki, ir jis yra. Pagaliau juk mes einam lietuviškos žemės gauti, už lietuvišką žemę galvas dėti, tai gal yr ta Lietuva?
         Numojau ranka, ne nuotaika buvo apie tai kalbėti, bet kariauti jei reikia už Lietuvą, tai ko gero ji yra, kažkur apie Kauną, o gal ir apie Vilnių, o gal ir čia, kur mes esam.

         Kažkaip nestebėjau aš tų varnų pasilikęs su savom mintim, o jos pastoviai siuvo aplink, karksėdamos kaip pašėlusios.
         Žvalgai atrodo nieko įtartino nematė, vadinasi varnos dūksta pačios iš savęs. Kas supras padange lakstančius padarus. Joms geriau matyti, kur maita, o kur ne.

         Vos pakilus žygiuoti toliau, viena tokia patrakusi varna, savanoriui Petrui numušė kepurę nuo galvos.
         Per būrį nuvilnijo juokas, o ne juokais išsigandęs Petras puolė žegnotis ir kalbėti poterius, tuo sukeldamas dar didesnį, kai kurių karių juoką. Nu kaip tikras kunigėlis.
         Varnos numušusios kepurę staiga dingo, tarsi būtų atlikusios kokią misiją.
         Petras žygiavo nekreipdamas dėmesio į užgauliojimus, tyliai krutindamas maldoje lūpas, jis atrodė ne juokais įbaugintas varnos antpuolio.

         Iš už keliuko posūkio pasirodė vienas iš avangardo žvalgų.
- Ten viskas ramu, visai ramu. – Lyg pasišaipydamas, lyg keistai sumišęs  raportavo.
- Gerai, kad ramu, o ko taip jau visai? – nusišypsojau, ir mano šypsena ištyso, nes iš už krūmais apaugusio posūkio, tarsi kokiam slėnyje, atsivėrė visiškai sugriauto kaimo vaizdas.
         Tikrai čia visiškai ramu, ir matyti, kad pakankamai seniai.
         Kaimas buvo sugriautas prieš kokius tris keturis metus, galėjai spręsti pagal sausos žolės stagarus stūksančius tarp peraugusios šių metų žolės. Kai kurie kaminai dar stovėjo, tarsi laukdami sugrįžtančių šeimininkų, kiti tuo netikėdami jau buvo nugriuvę, arba karo nugriauti.
         Senelis sakė, kad jų parapijoje beveik nieko nebeliko, kai vokiečiai ginė rusus, tai išeitų penkioliktais buvo reikalas.
         Kaimo pakraštyje, ant pačio keliuko pakilimo, buvo nedidelės bažnytėlės griuvėsiai. Likusios, iš dalies sveikos bažnyčios akmeninės sienos, dalis bokšto. Stogas nudegęs įgriuvęs.
         Strategiškai, iš pirmo žvilgsnio atrodė patogiausia bus įsitvirtinti prie bažnyčios, kadangi pro ją vingiavo kelias iš kaimo.
- Prie bažnytėlės ir apsikasime. – Pasakiau Juozui, pagalvodamas dar ir tepadeda mums mūsų gerasis Dievas, prie savo griuvėsiais virtusių namų, tepadeda...

         Prie bažnyčios buvo pilna gilių duobių, matyt karo pradžioje vykęs mūšis buvo kaip reikiant smarkus.
         Apžiūrėjau būsimą poziciją.
         Keliukas vedė per kaimą, į čia pat už jo stūksantį mišką. Kairėje pusėje stati įkalnė su žolės ir krūmų raizgalyne, praktiškai buvo nepraeinama staigiam puolimui. Toliau kairėje buvo krūmokšniai ir miškas.
         Dešinėje, kaimo pakraštyje prasidėjo pelkė, kuri iš viso neaišku kur baigėsi.
         Kelias iš kaimo link bažnyčios vedė į įkalnę, buvo gerai matomas apšaudymui.
         Priešui praktiškai jokio manevro, tik pirmyn arba atgal. Mums esant reikalui galima trauktis atgal, arba į kairę.
         Daviau nurodymus sujungti tris artilerijos bombų duobes įrengti apkasą iš kurio būtų patogu apšaudyti kelią, prisidengiant įkalne  ir bažnyčios griuvėsiais.
         Su pora savanorių nuėjom į Bažnyčios griuvėsius.
         Aiškiai matėsi, kad bokšto liekana bus gera vieta stebėti ir šaudyti.
         Tuoj pat suremėm kelis apdegusius rastus, padarydami įmanomą užlipimą. Vienas iš vyrų užlipo:
- Visas kaimas kaip ant delno. – Nulipęs pasakė.
- Tai gerai, čia tuoj ir išstatysim sargybą.
- Leisite man?
- Vykdyk kareivi.
- Klausau.
         Karys užsiropštė atgal.
         Atbėgo vienas apkaso kasėjų:
- Vade, mes kasamės kapinėse!
- Čia niekas negyvena, kokios kapinės?
- Pilna kaulų.
- Tai užkaskit juos kitur. Mes čia užduotį atėjom vykdyti, o ne melstis.
- Klausau.
         Juozas mokė kaip geriau įrengti šaudymo angas.
         Visai bažnyčios pašonėje buvo įrenginėjama žeminė poilsiui ir galimam pasislėpimui nuo lietaus. Vyrai juokavo kasdami, kad kasa kapą – žeminę.

         Artėjant vakarui viskas buvo įrengta.
         Apkasas su keliolika šaudymo vietų. Žeminė su keliolika gultų, nedideliu staliuku ir net suolu.
         Kadangi nežinoma iki galo neišžvalgyta vietovė, sargybas liepiau išstatyti taip: du bokšte, jiems buvo įsakyta užsimaskuoti, pasidaryti stogelį nuo lietaus. Keturi kariai turėjo budėti apkase. Du ariergarde už posūkio. Vienas žeminėje.

         Saulei pasislėpus už kalvos ėmė labai greitai temti.
         Nuo pelkės, tarsi koks tankus tinklas, ėmė slinkti nepaprastai tirštas rūkas, paslėpdamas iš pradžių kaimo likučius, sparčiai artėdamas link mūsų.
         Mūsų akims atsivėrė, nekasdienis reginys, toks tyvuliuojantis tirščiausio rūko ežeras, kuris atrodo buvo gyvas, kunkuliavo, virė, šnibždėjo paslaptinga vakaro kalba. Ežeras pilnėjo, artėdamas link mūsų, visų iš nuostabos sustingusių, negalinčių pasakyti nė žodžio.
         Vėl pasirodė varnos. Jų atrodė žymiai daugiau negu kelionėje, jos kėlė neapsakomą triukšmą.
         Rūkas pagaliau pasiekė mūsų apkasą ir tarsi vanduo ėmė leistis į jį. Jis buvo toks tirštas, kad mūsų akyse, gal geriau pasakius iš mūsų akių dingo mūsų kojos, kūnai galiausiai dingom visi vieni kitiems iš akių.
         Kariai ir aš nustėrę iš nuostabos, o gal ir iš neaiškios baimės stebėjom visą tą reikalą.
         Matomumas buvo koks metras, o gal ir dar mažiau.
         Nemaloni drėgmė smelkėsi į mus, netekusius žado, nes visi mes buvom pirmą kartą pakliuvę į rūko nelaisvę.

         Dabar jautėmės tarsi šulinyje, o virš mūsų varnos kėlė dar didesnį šurmulį.
- Būkit atidūs! – Sušukau vyrams pats nesuprasdamas ką tai galėtų reikšti.
- Kur jau dingsi. – Atsiliepė kažkas iš vyrų.
- Vyrai ar jūs gyvi?! – išgirdom šaukiant nuo bokšto.
- Dar gyvi! – Atsišaukė Juozas.
         Tuo metu pasigirdo šiurpiai šaižus vilko ar sulaukėjusio šuns staugimas, perrėkiantis visą varnų kranksėjimą, pereinantis per mūsų kūnus kaip kulka, sudrebinantis visą vidų.
- Kas čia per velniava? – krūptelėjau dar kartą išgirdęs grandinio balsą.
- Rūkas kaip reta.
- Aš ne apie tai?
- Šuo arba vilkas.
- Gal reikia laužą užkurti?
- Ar pasiutai, o jei bolševikai? Žinai kaip toli naktį matosi laužas?
- Per tokį rūką? – nemačiau Juozo veido negalėjau suprasti ar jis šaiposi ar rimtai kalba, nors tą patį buvo galima ir apie mane pasakyti.
         Tuo metu pasigirdo šniokštimas, ir iš rūko pro akis šmėstelėjo kelios varnos.
         Apkase pasigirdo šurmulys, kažkas klaikiu balsu sušuko:
- Varnos puola!
- Nekelti panikos! – daviau nurodymą, pajusdamas stiprų smūgį snapu į kepurę apdengtą galvą.
         Nubloškiau išprotėjusį paukštį, ir išsitraukęs revolverį šoviau į viršų.
         Šūvio garsas nuskambėjo tarsi koks varpo dūžis, varnos atsitraukė, nes nebesigirdėjo to plazdenimo rūke.
         Tuo metu pasigirdo riksmas apkaso pradžioje:
- Ai, ojei, ojei! – tai šaukė savanoris Petras.
         Po akimirkos jis vos neatsitrenkė į mane, bėgdamas susiėmęs už akies:
- Varna iškirto akį, Dieve kaip skauda!
         Sugriebėm Petrą su Juozu, atplėšėm rankas nuo akies:
- Gyvensi Petrai dar ir į mergas galėsi žiūrėti ta akim, dar neteko girdėti, kad varna su šūdu kam nors būtų išmušusi akį. – Nusijuokė iš jo Juozas.
- Suimk save į rankas kareivi, per daug keli panikos, nedera taip elgtis savanoriui. – Griežtai pasakiau besikrapštančiam akį Petrui.
- Taip, bet mūsų sodžiui senoliai sakydavo, kad tą kurį paliečia varnas, greitai mirs.
- Mes visų pirma ne tavo sodžiui, o kare, o jame kaip jau tau turbūt yra žinoma mirštama daug ir dažnai, varnos nespėja paliesti ir apšikti visų žūstančių, nes kulkos nesirenka paženklintas tu ar ne, apšiktas ar švarus.
         Grįžk į postą, ir nusiramink. Stebėk teritoriją.
- Tai kad nieko nesimato.
- O tu šūdą geriau iš akies išsikrapštyk ir... – Juozo balsą nustelbė jau dviejų padarų kauksmas, ir tas kauksmas rūke buvo toks šaižus, kad ėjo atrodo tarsi koks grąžtas per galvą.
         Savanoris Petras Dingo rūke. Po akimirkos išgirdom subarškėjus šautuvą, matyt buvo pametęs apkase, tas šiaudadūšis.
- Na ir dainelė. Aš turbūt taip stūgaučiau pajutęs vakarienę. – Tyliai burbėjo Juozas.
- Eime gult, ar naktigonėj nesi buvęs?
- Tokioj naktigonėj dar neteko būti. Palauk, tau kraujas bėga per kaklą. – Parodė man.
- Ot, velnio varnos. – Palietęs kraują nusispjoviau. – Prakirto galvą.
- Palauk, o tas senis, kur nakvojom, ką jis sakė?
- Sakė griuvėsiai, šunys ir varnos...
- Dar kažką apie kažkokį poną?
- Na su tuo dar nesimatėm, varnos parodė savo snapus, šunys dainuoja.
- Atrodo, kad liūdna čia nebus...- Nespėjus baigti minties iš žeminės išpuolė jaunas savanoris, klykdamas:
- Kaulai, kaulai mane užgriuvo!
         Sugriebėm tą nabagą, ir su Juozu įšokom į žeminę.
         Kariai susispietę apie gultą švietėsi buvusia spingsule, to savanorio gultas buvo prikritęs kaulų, kaukolių, kažkiek mėtėsi ant grindų.
- Kas čia buvo? – paklausiau to išsigandusio.
- Atsiguliau...kai priprato akys...po tų Petro šūkavimų negalėjau užmigti...pamačiau kažkokį geležį...truktelėjau...pradėjo riedėti kaukolės ir kaulai į mane.
- Čia matyt kokios nors karių kapinės yra, ir matyt  iš senesnio laiko.
- Surinkit kaulus, rytoj užkasim, kiti ilsėtis. – komandavo pusbalsiu Juozas
- Aš čia nebemiegosiu. – Pareiškė tas išsigandęs savanoris.
- Nebemiegok, bus kaip Petrui. – Nusišaipė Juozas.
- O kas jam buvo?
- Varnos prišiko akį.
         Žeminėj nugriaudėjo juokas, atpalaidavęs visus čia buvusius karius.
- Miegam, kas žino kas čia rytoj mus dar užpuls. Šiandien subolševikėjusios varnos, seni kaulai, rytoj gal šunys. Ačiū už gultą savanori. – pasakė Juozas ir atsigulė į to savanorio gultą, kurį kariai jau buvo išvalę nuo kaulų. Kaulai prie kaulų ir kaulams šilčiau.