Šventieji prakeikimai
Purvu suaižėjo, suskilo,
Lyg vandeniui, ramybei nūn meldžiuos,
Kad nuo manęs šarvus nuimtų,
Tavęs per daug, vaduok –
Po šitiek vakarų auksinių,
Aš storu dulkių luobu –
Maru alsuojančia tamsa dengiuos.
Ir vaikštau per sapnus tik, irklais
Tarytum rankom išsiilgusiom iriuos,
Vėl pas tave, kad neatimtų,
Karščiuojančios žvarbos, kartok –
Kol tirpstančiai nurimsiu,
Aš tavimi klejoju –
Tave kaip ostiją nešuos.