kai tik sutemsta – į namus
sulandžioja po odą akį ar mašiną
tarytumei ne viskas naktimis
ištinka dangus išdegina savus
vyzdžius – šioje stotelėje
mirties kol kas nebus tokia
baisi akimirkos ironija  
išpranašauta ir už tave ir
už mane nebūsim mes nei nojai
nei vandens stiklinės ramybės
mūmyse jau nesitelks

kiekvienai cigaretei po keletą
poezijos eilučių tarytum
neatšaukiamas dangaus ansamblis
fragmentais klojantis bažnyčių
langus ir maldomis mesijo lieja
kūnus bandančius įžengti į būties
duris

taip žmonės niekada negrįžta
į kitų žmonių akis

kiekvienai cigaretei po keletą
poezijos eilučių kas būtų jeigu
būtų ar paukščiai grįžtantys
lizdams o gal dienų kampai
nuplyšę pakrašty ir užversti
ar atversti kai norisi tik
klausti ką vandeny regi –
tik savo siluetą ar klausimą
kodėl tyli

taip žmonės niekad neprabyla
užsiūdami patinusiom akim
tą tylą