Mane gegužis kasdien aplanko –
Žodžiai pražysta obelų žiedais,
Likimas lėmė kas dieną džiaugtis,
Neliūdėt niekad ir nesikeist.

Jei liūdnos mintys į širdį skverbias,
Nusišypsau tik, jų neįleidžiu,
Kai saulė šypsos, kai lietūs prausia,
Net kai perkūnas per dangų griaudžia.

Kiekvienas lašas deimantu žėri,
Kiekvienas rytas akis gaivina –
Kaip nesidžiaugti, kaip neklegėti,
Kai širdį sodai žiedais vaišina.

Į gilią žiemą šaltis barbena,
Bet man nešalta, bet man neliūdna –
Širdy gegužis kasdien gyvena,
Rankas sušildęs žieduose supa.