Lengvas rudens vėjas supa linksmais skruostais besišypsančius lapus. Žolė vis dar šaukiasi palaimingojo lietaus, bet veltui. Netikėtai rytą užklupusi šalna sutryps visas viltis toliau žaliuoti.
Eina ruduo arimais, berdamas spalvas į žemę, brolis lietus laisto, sesė saulė džiovina. O pavasariop, žiūrėk jau, kalasi žalias daigelis ir džiugina žemę savo spalvomis.

Klierikas Jokūbas lengvai žengia pušyno takeliu. Miške oras toks gaivus, toks šiltas, nors ruduo jau baigia vasarą išvyti. Mintyse šmėsčioja nepažįstami veidai. Artindamasis prie duburio jis stabteli. Staiga išgirsta melodiją, kuriai, regis, lenkiasi visi miško medžiai. Suklusęs valandėlę žvalgosi aplinkui, klausosi tos įstabios muzikos iš niekur. Žengtelėjęs dar keletą žingsnių duburio link, jis visu kūnu prisišlieja prie pušies kamieno, nenumaldomas žvilgsnis kopdamas vis aukštyn apsistoja ties stambia šaka. Dabar tik dar giliau galės jausti miške tūnančią paslaptingą muziką. O melodija nesiliauja, tik dar aukštesne gaida glosto Jokūbo ausis.

Jaunas klierikas, atėjęs apmąstymams į pamėgtą vietą, šiandien joje randa ne tik tvyrančią harmoniją, bet ir nežinia iš kur plaukiančią muziką. Duburyje kažkas sujuda. Jokūbas seka kiekvieną šiukšdesį, vėjo lengvus žingsnius per pušų viršūnes, tačiau tankynėje nieko nematyti. Kažkur tolumoje pradeda gausti varpas. Tai ženklas, kad jau metas vakarinėms pamaldoms. Tačiau besileisdamas žemyn, kažkur tankynėje, tarp erškėtrožių krūmų, jaunuolis pastebi auksinius plaukus prilinkusius prie kanklių. Jokūbas stabteli ir prigludęs prie kamieno stebi miško gražuolę tarp raustančių erškėtrožių uogų.

Varpas gaudžia veltui. Jaunuolis, pakerėtas stingdančios kanklių muzikos, tik dar stipriau krūtine spaudžias prie pušies kamieno. Pamiršęs visas varginančias pareigas, jis grožisi šešėlių mozaikoje tviskančiais gražuolės plaukais. Tačiau sutrikdyti duburio ir miško atsiskyrėlės harmonijos jis nedrįsta. Stipriai pirštais įsikibęs į kamieną jis jaučia, kaip aštriakojai šiurpuliukai karaliauja jo kūne.

Miške pradeda temti. Danguje pradeda kaltis pirmosios žvaigždės. Mėnulio pjautuvas, regis, šienauja pagirio gelstančias pievas. O Jokūbas, lyg užhipnotizuotas atsiskyrėlės grožio, nesitraukia iš stebėjimo vietos. Kanklės tyla, kol galiausiai suūkia miško muzika. Vėjas, bėgdamas viršūnėmis, beria pirmus stambius lašus. Klierikas, nubudęs iš tyro vaikystės sapno, pastebi, kad tamsos skraistė užklojo visus takelius vienuolynan.