Įvardinau viską, kas tavo akim tapo jausmu.
Prakeikiau tą skausmą, kuris lyg tyčia vis grįžta čia. Atgal į širdį...
Užmušk paskutinę viltį, kuri visom jėgom mane tempia sakydama, kad tavo meilė dar gyva.
Įsivaizduoju paskutini žvilgsnį, prieš užmerkiant akis. Be viliets.
Be givybės.
Tuščią.
Prirakintą prie dangaus vartų.
O siela sukniubus blaškosi po purviną žemę, ieškodama tavęs.
Kur rasti ramybę?
Vijude jos nėra. Nebus...
Dar ilgai...
Persiplėšiau pusiau.
Į dvi dalis.
Viena turi naują širdį, o kita apgailėtina, pasimetus, trypiama po tūkstančių purvinų kojų.
Suprasti savo jausmą, tai lyg sulaukti saulės niurią dieną.
Ar tai laimė supinta su skausmu?
Ar skausmas pavadintas laimės vardu verčia mane gyventi?
Nekenčiu kančios nes ji mano.
Nekenčiu ir ašarų, nes jos taip pat mano, tik dėl tavęs.
Tik dėl tavęs žvilgsnis įgautų spindesio, givybės, meilės.
Gaila, kad jau per vėlu, per daug vėlu...