Juk žinau, jei asfaltas
Turėjo teisę
Sustingti į kelią,
O tiltai - iš kranto į krantą
Perkelti paštą ir pieną
(net karo metu, kai iš jų
dažniausiai nelikdavo nieko),
Žinau,
Kad turėjo taip būti,
Reikėjo…
Juk tokios tokelės,
Užmačios tokios - - -

Net ir vagys, plėšikai,
Atlikę
Profilaktinę gydymo
Funkciją,
Būtini, neišvengiami
Buvo
Daiktų apsupty,
Kad išplėštų kiekybę,
Išplėštų!
Paryčiais patykoję
Įmigusio mūsų budrumo.

Taip ir pats vis sprogdindamas tiltą,
Tai gale, tai iš priekio,
Su vidiniu savo karu
Į Vienintelį Tikslą
Kliūdamas, kūlversčiais riedu,
Taip kas dieną, kas metai, kas žiemą
Vis labiau
Ir labiau
Išmokdamas garsiai tylėti...

- - -

Šitiek metų mes
Pratinti buvom prie druskos!
Kad lemtingoj kovoj
Iš medaus
Ant „i“
Sudėliotume saldžiai
Taškus.