Saldus pergalės skonis

Išaušo didžioji diena. Šiandien futbolo komanda, pasiruošusi išplėšti pergalę, ir nieks jiems nesutrukdys. Visi persirengimo kambariuose velkasi savo išskirtinės spalvos aprangas ir tikisi geriausio. Emilija labai jaudinasi, nors jai tai nebe pirmos varžybos, jaudulys vis dar yra. Kiti komandos nariai atrodo visiškai ramūs. Ir štai nuskambėjo sirenos, pranešančios, kad metas eiti į aikštę. Visi kaip vienas atsistojo ir nužygiavo laukan.

Emocijos tiesiog veržiasi per kraštus. Praėjus pusei varžybų, komanda laimi. Sirgaliai tiesiog paklaikę it bites šūkauja, skanduoja ir kitaip ragina savo komandą. Kažkur, sirgalių gilumoje, Emiliją pastebi mamą. „Ji atėjo...“.
– Emilija, nesvajok, nes kitaip galim matyt pergalę kaip savo ausis, – paragino Benas.
Taigi kamuolys Emilijos, jivarosi, didysis laikrodis rodo, kad liko vos penkiolika sekundžių iki rungtynių pabaigos. Rezultatas 2:2. Visi kaip pašėlę grumiasi, artinasi prie Emilijos. Pora metrų, ir ji bus prie vartų. Penkios sekundės... metras....Įvartis!

Laikas. Rungtynės baigėsi su lig Emilijos spyriu į vartus. 3:2. Komanda laimėjo! Visi džiūgauja lyg maži vaikai ir džiaugiasi pergale. Komanda skanduoja – Emilija, Emilija! Ji netikėjo, kad pavyks, bet viltis buvo. Ir štai – auksinė taurė Emilijos rankose.
– Mes laimėjom. Negaliu patikėt, laimėjom rajono čempionatą. Pagaliau po penkerių metų taurė vėl mūsų mokykloje, – džiūgavo treneris.
– Matote, treneri, ne veltui Emiliją priėmėme į komandą, – pasakė Deividas.
– Negirkit manęs, tiesiog pasisekė, ir tiek, – prašė Emilija.
– Triskart valio Emilijai!
– Valio! Valio! Valio!
– Eime, atšvęsime, – paragino Linas.
– Emilija, palauk, – paprašė Benas.
– Kas yra? – paklausė Emilija.
– Ačiū, kad esi su manimi, – padėkojo Benas ir pasilenkė pabučiuoti Emiliją.
– Vau... Ema ir Benas, kas galėjo manyti, – nuščiuvo likusi komandos dalis.
Abu susigėdo. Žinoma, tai reiškė, kad Emilijos atsakymas teigiamas ir Benui pasisekė. Taigi jiedu susikabino rankomis ir nuėjo paskui kitus.

Komanda susirinko picerijoje. Visi užsisakė net šešias picas, kadangi vaikinų apetitas buvo kaip vilko. Merginos irgi valgė, bet tikrai ne tiek daug. Prie to jie dar pridėjo ir apie devynis buteliukus „Sprite“. Kadangi sako, jog tai sportininkų gėrimas. Taip ir pradėjo leisti vakarą komanda. Kas per daug užgėrė, kas padaugino picos, kas apsiliejo, kam pica ant grindų nukrito. Netrūko ir prisipažinimų, jog myli. Bet tai buvo tik juokais. Po picerijos visa komanda susirinko pas Herkų, nes pas jį buvo geras plotas vakarojimui. Neapsėjo ir be stipresnių gėrimų, bet kiekis buvo mažas.  Neapsėjo ir be bučinių. Bučiavosi, kad turėjo, kadangi žaidė „butelį“. Kai vaikinai turėdavo pabučiuoti Emiliją, Benas žiūrėdavo labai pavydžiai, bet scenų nekeldavo. Visi šventė iki penkių ryto, kol Herkus pareiškė norintis miego. Visiems teko išsiskirstyti. Benas pasisiūlė palydėti Emiliją.
Priartėjus prie Emilijos namų, Benas ketino vėl pabučiuoti, bet Emilija nesileido.
– Benai, aš nepasakiau, kad sutinku būti tavo mergina. Leidausi tik pabučiuojama, – pareiškė Emilija.
– Aš maniau, kad tu sutikai, – sutriko Benas.
– Kai žinosiu atsakymą, tau tikrai pasakysiu, o iki tol nesistenk manęs pabučiuoti. Tai mane iš dalies trikdo. Bet susitikti galim bet kada. Žinoma, ne naktį.
– Supratau, tai labos nakties.
– Ir tau labos nakties.
Emilija pasuko durų link, o Benas patraukė namo.

Išaušus rytui, Emilija sunkiai pakilo iš lovos ir pagalvojusi suprato, jog šiandien šeštadienis.
– Ir kam aš kėliausi taip anksti? Ai, dar pamiegosiu keletą valandų.
Padėjus galvą ant pagalvės, vėl užsnūdėo. Prabudo tik tada, kai jau buvo gerokai po pietų. Pora minučių dar pagulėjo lovoje ir labai sunkiai išlipo iš jos. Pasiėmė savo chalatą ir nužingsniavo vonios link. Prabuvusi vonioje pusvalandį išėjo lyg kitas žmogus. Nebeužsimiegojusi, žvali, sutvarkytais plaukais, bet siaubingai išalkusi.
– Tai štai kodėl sapnavau keptą viščiuką...
Nulipusi žemyn pamatė šventiškai paruoštą stalą.
– Ką švenčiam? – nesuprato Emilija.
– Ką gi daugiau, jei ne tavo pergalę. Vakar mes matėm, kaip tu įspūdingai įmušei įvartį, kurs pelnė komandai pergalę, – pagyrė mama.
– Ką jūs. Man tiesiog velnioniškai pasisekė. Bet kuriam taip būtų pasisekę, ir įvartis būtų dar geresnis, – numalšino savo fanus. – Be to ačiū už pietus. Esu siaubingai išalkusi.

Pietumis viskas nesibaigė. Rokas sumontavo filmuką apie futbolą, Emilijai jis patiko. Mama pagamino dar įspūdingesnę vakarienę nei buvo pietūs, o Klaudija Emilijai visą dieną pagelbėjo. Ne dėl to, kad džiaugėsi, o todėl, kad dabar ją visi mokykloj žinos, nes jos sesuo įmušė lemiamą pergalės įvartį.
Vakare, po šeštadienio įspūdžių, Emilija pagalvojo, kaip dabar Benas.