Jam išeinant blykstelėjo mažytė kibirkštėlė, nematoma paprasta akim, pažeme nuriedėjo kamuoliukas, daug kartų lengvesnis už devyniasdešimt aštuonis procentus vandens. Jis neužgožė nieko gyvo ar negyvo, paliko tik kūną.
Keistai šypsojosi ruduo ir vasara, slapčia susitikinėdami neparašytos knygos puslapiuose. Dar paslaptingesnė buvo žiema, nesumedžiota jokių paparacių, bučiuodama pavasarį. Prie dar dūzgiančios vasaros avilių puškavo sužydėję rudeniu spygliai. Suvelti minčių debesys bandė kažką gražaus išausti, badydami žemę dar neatvėsusiais šiltais žodžiais.
– Tu kito pasaulio žmogus, – kartojosi sąmonėje. O ją temdė, kas tik norėjo.
Taip pasiimdavau botagą ir išeidavau į lankas. Niekada nežinojau, ką jis sušvilps ir, pasiknaisiojęs tarp lapų, užrašys tos dienos atspindžiuose. Tik ar galima rašyti ant spindesio?

Seniai jau neskaičiau laikraščių, o knygos buvo pernelyg sunkios, kad galėtų papulti į nuvargusią regėjimo erdvę. Juolab sukosi neišdildomas noras ieškoti pačiam ir surasti tai, ko per visą žmonijos istoriją nebuvo atrasta tik dviejuose procentuose sausos gamtos tvarinio masės. Vandens aplink buvo tikrai apsčiai.

Ruduo turėtų suskaičiuoti viščiukus, bet kam, jei jie niekados nespės išmokti plaukti, o, švilptelėjus botagui, iš baimės priburbuliuos. Taip priburbuliuoja ne tik skaičiuojami ir neskaičiuojami pirštų sutverti virtualybės ženklai, toliau nesuprantamai tampantys burbulais, nuo kurių piešimo niekas nepriklauso, nes jie tiesiog sproginėja tik atsiradę sąmonėje. Bet ar verta kankintis dėl jų?
Velsiu veltinį, kaip kadaise močiutė, kad kito žydėjimo sulaukčiau, bet vienas žydėjimas visados būna paskutinis. Vadinas laukimui savęs eikvoti nereikia, gyventi savo pasaulyje net su botagu neliūdna... Švilpauji, kol prišvilpauji ko nors, po kelis pasaulius pasivaikštai, liūdesį nurašai į nuostolius, vasaros vidury viską sumeti į netirpstantį pėdsaką, ir apima tokia brač ramybė... Jokios skubos ardytis dėl visatos tuštybės. O kaip smagu nardyti per visų pasaulių sienas, kurių nėra jokioje realybėje, tik tas didysis nežinojimas jų prigamina kaip batraiščių, kad niekas negalėtų laisvai judėti... O vilkams juk batų nereikia. Ir kam jie, jei juos galima suvynioti į gumulėlį ir padėti ant laikraščio skiautės. Kartais ir skausmas žodžius išgriežia. Ir ant laikraščio skiautės telpa ne dalelė sielos, o visa visuma, besisukanti aplink sielą.
O rudenį dar nušvietė proto evangelija – kito pasaulio proto. Sustaugi pilnaties nakty iš laimės, kad esi pats savimi savo pasauly, juk nebūtina staugti iš skausmo...
Keistai šypsojosi ruduo, tikrai keistai. Visos užeinančios tamsos tiesiog negalėjo nenušvisti naujais to paties nežinojimo atspindžiais visomis kryptimis nuo vienintelio visatos taško alsuojančio transu iš savo buvimo laimės. Akys nebūtinos, kad matytum, ausys nebūtinos, kad girdėtum. Minties impulsyvas ateina niekieno neprašomas ir priverčia pirštus išmesti tą blyksnį į visatą. O kiek jų mirė, nepasiekusių pirštų galiukų.
– Tu kito pasaulio žmogus, – kartojosi sąmonėje.
Kažkas vertė pirštus minkyti klaviatūrą ir išgauti iš tylos skambantį virpėjimą. Nesuprastas žodžių žaismas atitinka kūrinio pavadinimą. Juk taip nesunku apibrėžti raidelę „o“, o ją ištampius nupiešti nulį. Prie vieneto galima pridėti galybę tuštybės. Taip nuplaukiu į kitą pasaulį, pasilikdamas čia pat, toje pačioje vietoje, tuo pačiu tašku. Nors pasikark – nebūtina visiems visko suvokti. Išperintas netirpstantis viščiukas telpa ant skiautės su užrašu: Myliu Tave ir gyvenimą… Taip apsakymų niekas nerašė, o kitaip manęs niekas nemokė sutilpt į keturis tūkstančius ženklų. Geriau jau būčiau pirmykščiu, iš pirmapradės minties gimusiu.

Tiesa, kurios nereikia įrodinėti. Suvėliau netirpstančio gimimą su protu ar net beprotiškai. Evangelijos dar neskaičiau. Galybę tuštybių vėlė pelėdiškas žvilgsnis, puse mano gyvenimo vyresnis už mane. Tai tikrai tilpo ant skiautės. Taškas visados pasiliks tašku. Tiek daug parašyčiau, jei ant neskaitomo laikraščio skiautės padėčiau tašką.
Išprotėjimų žaibas nušvietė naktį, o protas minkė pirštus į virtualybę per prievartą, išgyventą netirpstančiu pėdsaku.