Tą dieną irgi švietė saulė. Prieš devynis metus.

Pagaliau išaušo mano vienuolikta valanda, kaip aš jos nemylėjau. Labai stora seselė atėjo mane palydėti. Mes nusileidome į pirmąjį aukštą ten, kur buvo priėmimas, kuriame aš pradėjau eiti pirmuosius savo kaip bepročio žingsnius ir kuriame pasiliko medžiaginė mano paties nebepročio dalis, sukišta į polietileninį maišą ir tvirtai užrišta, kad nepaskleistų išminties bacilų, ir nuėjome ištaigingu koridoriumi ligi gerojo daktaro kabineto durų.

Šioje vietoje būtinai noriu papasakoti apie šį pastatą. Jis buvo kokių dviejų šimtų metų senumo, triaukštis, paradinė pusė žiūrėjo į gatvę, kurioje beveik nebuvo judėjimo, nes ji radosi miesto pakrašty, o nugara pastatas rėmėsi į nedidelį parką, ištisai apjuostą aukšta mūrine tvora ir išraižytą akmenimis grįstų takelių. Iki beprotnamio kursavo 14 maršruto autobusas, kurio vairuojojas (kaip man papasakojo Simka), jei būdavo gerai nusiteikęs, savotiškai skelbdavo maršruto pabaigą, sakydavo: “gerbiami bepročiai, atvažiavom”, arba “galinė stotelė - Durnių laivas”. Man labiausiai patiko: “galinė stotelė - Ne visi namie”. Bet vakar, kai atvykau, vairuotojas nieko nepasakė, matyt buvo ne formoj, tik atidarė abejas duris, lyg man nebūtų užtekę vienų, nes be manęs autobuse daugiau nieko nebuvo, ir sušnypštė stabdžiais, tai turėjo būti ženklas, kad greičiau nešdinčiausi per bet kurias duris lauk.

Pirmame aukšte viename gale buvo virtuvė, skalbykla ir sandėlys bei dar keli gyvenamieji kambariai, kuriuose įsikūrė senyvas prižiūrėtojas ir jo šeima - žmona atliko virėjos ir skalbėjos funkcijas, o du berniukai, jų sūnūs, kurie greičiausiai jau nebuvo berniukais  (vienintelis berniukas šiuose namuose turbūt buvau aš), vienam buvo 18, kitam 16, dirbo visus kitus darbus;
kitame gale - daktaro apartamentai:  kabinetas ir gyvenamieji kambariai, viename kurių gyveno ir raumenų kalnas;
per vidurį buvo ligonių priėmimas.

Mes, bepročiai, buvome patalpinti antrame aukšte, todėl langai buvo be grotų, nes antras aukštas prilygo šiuolaikinio namo trečiam, ir net neturintis smegenų pilietis nerizikuodavo dažnai šokinėti per langus. Su mumis antrame aukšte dar gyveno tik seselė, bet tai jau yra aišku iš anksčiau. Kas buvo trečiame aukšte, aš dar tikrai nežinojau, tik Sima užsiminė, kad ten - ar tai viešbutis, ar svečių kambariai. Nei kelių žvaigždučių tas viešbutis, nei kokių svečių čia laukiama, sužinoti kol kas nepavyko.

Daktaras jau laukė. Mane pritrenkė kabineto baltumas - sienos, lubos, net grindys buvo užtiestos baltu kilimu, niekur negalėjai pasislėpti toje sniego dėžutėje, telefonas ant balto stalo ir tas buvo baltas. Toje iš proto varančioje baltumoje mano gerasis daktaras, apsirengęs juodai, atrodė kaip juodas varnas, nutūpęs pas Dievą raštinėje. Ir aš su savo dryžuotai ružava pižama derėjau ten kaip flamingas Antarktidoj. Gerasis daktaras atsisėdo už stalo ir pasiūlė sėstis ir man, taip paprastai ėmė ir pasakė: sėskis, lyg aš būčiau jo senas bičiulis, su kuriuo jis seniai nesimatė, o pats įniko į mano bylą, mačiau savo pavardę ant viršelio, daktaras ir neketino to nuo manęs slėpti. Neveltui aš jį, reiškiasi, pavadinau geruoju. Man iškart palengvėjo. Laisvai atsidrėbiau, kiek tai leido siaura kėdė, ir susidomėjęs dairiausi po kabinetą.

Taip taip, malonu susipažinti, tuoj pakilo Gerasis Daktaras ir ištiesė man ranką. Man buvo kiek nepatogu greitai atsistoti, nes buvau išsidrėbęs kėdėje kaip lovoje, tad užtrukau keletą minučių kol susidėliojau į vietą rankas ir kojas, o tada irgi ištiesiau ranką, bet daktarui jau buvo atsibodę laukti, tad jis vėl atsisėdo, juo vėl gi kažkiek pavėlavęs pasekiau ir aš, tik dabar jau neišsidrėbiau, o atsisėdau ant kraščiuko ir įsitempęs laukiau, pasiruošęs iškart stryktelt, jeigu prireiks.
Na, kokių bus nusiskundimų? maloniai šypsodamasis paklausė gerasis žmogus.  
Tualete trūksta šikamo popieriaus, buvau nusprendęs, kad šioks toks grubumas ir vulgarumas padidins mano šansus tapti bepročiu.
Tikrai? nuoširdžiai nusistebėjo daktaras.
Ir dar, paskatintas jo nuoširdumo nutariau neišleisti iniciatyvos iš savo rankų, koridoriių sienos ištepliotos šūdais.
Ką tu sakai, šūdais? Tai neįtikėtina, taip neturi būti, piktinosi mano bičiulis.
Taip taip, ir bulvių košė buvo blogai sutrinta, tokiais guzais gavosi.
Sakyk tu man? nenustojo stebėtis daktaras. Kas dar?
Daugiau nieko, išsigandau  ar neperspaudžiau, todėl nutilau.
Čia rašoma, jis parodė į bylą, kad nenori  ginti mūsų tėvynės, kažkaip nenormaliai visa tai atrodo, kaip tu pats manai?
Aš pats? pasitikslinau ir ėmiau karštiligiškai iėškoti svarios priežasties tam nenormalumui pateisinti.  Mane traukia vyrai, bijau, kad ten  apkasuose prieš lemiamą mūšį neišbarškinčiau pusės mūsų šaunios kariuomenės, kas tada kovos su priešu?
Na, to tai nėra ko bijoti, tave pirmą nušaus, nespėsi net  klyno atsisegti.
Jūs taip manot?
Aš tuo esu tikras. Be to tu ne vienintelis toksai ten būtum, galgi tave pirmą išbarškintų. Tai nėra tas nenormalumas dėl kurio galima atsisakyti atlikti pareigą tėvynei. Juk tėvynė tave tokį nenormalų pakenčia, tai būk malonus ir grąžink jai skolą.
Kokią skolą, ką ji man paskolino?
Gyvenimą, patį svarbiausią dalyką ji tau paskolino. Gali bet kada pareikalauti šią dovaną grąžinti.
Anksčiau maniau, kad pagimdė mama, dabar sužinau, kad gimdė tėvynė.
Taip, ir užaugino. Tėvynė visko pradžia.
Aaa. Ir pabaiga?
Taip, žinoma, ir pabaiga.

Jis priėjo man už nugaros, paėmė abiem rankom už smakro ir prisiglaudė mano galvą sau prie pilvo, pirštais švelniai kuteno kaklą (tai buvo keista, bet kartu labai malonu) ir tyliai kalbėjo toliau: tu protingas berniukas ir dabar tau teko laimė pažinti ir pamilti kiek mažesnį tėvynės modelį. Aš sutinku, kad tu nori kitu būdu padovanoti save tėvynei ir aš suteiksiu tau tą galimybę. Kam žūti apkasuose, kai gali savo kūną atiduoti kitoms reikmėms?
Jis perbraukė ranka riebaluotus mano plaukus ir iš jų pažiro spiečius pleiskanų. Tada suėmė delnais veidą ir nukreipė į langą: Štai žiūrėk, tai tavo tėvynės dangus, tavo akių šviesa ir gyvybės eleksyras, dabar tėvynė yra čia, šie namai, kurie tave jau pamilo, tikiuosi ir tu pamilsi juos visa širdimi. Netrukus galėsi parodyti meilę dabartinei tėvynei, ir atsuko mano galvą į duris.
Kuriose stovėjo sporto instruktorius odinėmis trumpikėmis ir odine liemene bevilkįs, rankoje laikė steką. Pamojo juo, kad sekčiau iš paskos. Daktaras lengvai stumtelėjo mane link jo. Mes atsidūrėme mažame kambarėlyje be langų, tik šiek tiek apšviestame dirbtinės šviesos palubėje, ir instruktorius šiurkščiai pririšo mano rankas ir kojas prie lovos kraštų ir grubiai išprievartavo. Prievartaujamas galvojau apie savo jausmus sporto instruktoriui ir su apgailestavimu turėjau konstatuoti, kad jie toli gražu nėra tokie, kokių iš manęs tikėjosi gerasis daktaras, beliko guostis mintimi, kad galbūt kada nors jie taps švelnesni nei dabar.

Ir dar pagalvojau, kodėl nėra to džiaugsmo pagaliau prasidėjus ilgai lauktam lytiniam gyvenimui, ir ar tikrai aš jau nebesu skaistus, ar dabar pagaliau praradau nekaltybę? Klausti instruktoriaus nesiryžau, jis buvo labai užsiėmęs. Paskui jis nutrenkė mane į didelę vonią ir išmaudė, aprengė baltu chalatu,  nuvedė į prabangiai apstatytą svetainę, kurioje prie židinio sėdėjo gerasis daktaras, ir pasodino šalia, pats išėjo. Ant mažo stalelio buvo kriaušės, vynuogės ir dvi taurės raudono vyno. Daktaras paklausė: kaip jautiesi? Ir padavė sklidiną taurę. Atsakiau žvaliai nusišypsojęs , kad dabar daug geriau, negu kada nors anksčiau ir supyliau į save vyną, norėdamas pamiršti deginantį skausmą viduriuose. Jis ilgai kažką suokė apie tai, kad štai pagaliau atradau savo tikrąją tėvynę, tapau visaverčiu mūsų mažos bendruomenės nariu, kad kelio atgal jau nėra ir niekas vieną kartą čia atėjęs jau nebeišeina, nes šiai įstaigai reikalingi bepročiai, net jei ir žmogus dar nėra beprotis, visada nevėlu juo tapti, o namai be bepročių būtų nereikalingi valstybei, ji atsisakytų tokius namus išlaikyti, todėl ir reikia, kad bepročių srautas niekada nenutrūktų,  tai elementaru, mano drauge. Taip jis kalbėjo švelniai apkabinęs mane per pečius, ir aš svaigau nuo vyno, kurį  jis pylė į mane kibirais, ir nuo to monotoniško kalbėjimo, ir meilės, kurią jaučiau sklindant iš jo. Aš norėjau jį apkabinti ir verkti jam į krūtinę, bet tiktai užkėliau kojas ant židinio, taip apnuogindamas genitalijas,  ir garsiai nusiriaugėjau.
Daktaras ėmė juoktis, juokėsi ilgai ir užkrečiamai,  aš irgi nutariau parodyti, kad esu gan linksmas vyrukas ir ėmiau žvengti. Gerasis žmogus dar labiau pratrūko, tada aš jam kepštelėjau per kelį, jis atsilygino man tuo pačiu, ir štai mes jau daužėm vienas kitą ir kvatojom kaip pasiutę, tik staiga jis sugriebė mano rankas, prisitraukė mane prie savęs ir jau visai rimtai, bet švelniai pasakė: o dabar laikas užsiimti sienomis.  Mano dulkintojas jau stovėjo tarpduryje su kibiru, kuriame plūduriavo kempinė.

Darbo buvo daug, bet netikėtai man padėti pasisiūlė idiotas (Simka tik stebėjo ir nesikišo) ir nepareikalavo už tai “natūlos”, todėl vakare mes abu prisigėrėm degtinės, kurią gavau iš prižiūrėtojo į skolą. Dabar aš buvau ir neskaistus, ir dar skolingas, žodžiu klimpau į tikrą gyvenimą. Bet vienas dalykas išėjo į gera – tualete atsirado popieriaus.

Ryte dosnusis prižiūrėtojas pareikalavo padengti įsiskolinimą, o kadangi pinigų neturėjau, tai teko atidirbti sukasant į katilinę atvežtą sunkvežimį anglių. Idiotas šį kartą neatėjo padėti, žiūrėjo kažkokį filmą poilsio kambaryje. Visi kiti bepročiai per langus spoksojo kaip aš lopeta verčiu anglis į rūsį. Niekaip negalėjau prisiminti, kad kada nors anksčiau būčiau taip sunkiai dirbęs, kaip per šias dvi dienas. Toptelėjo protinga mintis, kad nereikėjo priešintis tarnybai armijoje, gal jau gulėčiau užmuštas po velėna ir mano krūtinę slėgtų kuklus akmuo už didvyrio išmoką, dabar gi negaliu žinoti kada mane nugalabys, o apie kokią nors išmoką nėra ko nė svajoti, bet protingos mintys mane visada greitai palieka.

Anglių dulkės gulė ant manęs storu sluoksniu ir bepročiai nustėrę stebėjo kaip iš nepatrauklaus baltaodžio staiga virstu simpatišku  nigeriu. Tikras Maiklas Džeksonas. Nutariau daugiau jau tikrai niekada negerti alkoholio, nes jei ne jis, dabar kartu su visais grožėčiausi prižiūrėtojo puikiųjų vaikelių kančiomis ir tai, neabejojau, teiktų man visapusišką pasitenkinimą. Baigęs darbą svajojau, kad instruktorius vėl mane nutrenktų į vonią ir išmaudytų, bet vietoj jo atėjo abu prižiūrėtojo berniukai, kurie, kaip spėjau, jau nebuvo berniukai, nes atrodė labai miklūs ir malonios išvaizdos (ką jiems reiškė šiuose namuose užsiimti lytinių santykių studijomis ir įgūdžių tobulinimu?). Tuo pačiu prisiminiau, kad ir aš pats jau nesu nekaltas, tad mus siejo bendri potyriai, todėl pagrįstai tikėjausi, kad nesunkiai susidraugausime. Jie atnešė man butelį degtinės, gal teisingai numatė, kad jų tėvas nebuvo pakankamai dosnus, o gal jautė kokį sąžinės maudulį, arba ieškojo progos su manim susipažinti, kas juos supaisys, vienok toks dėmesys man patiko ir aš džiugiai priėmiau dovaną, pamiršęs, kad pasižadėjau daugiau negerti, be to jie  pasisiūlė kartu išgerti, kaip aš galėjau atsisakyti.

Gerti nuėjome į katilinę, kur buvo dušas, tad begeriant nutariau kartu ir išsimaudyti su visa pižama, berniokai apstulbę sekė, kaip iš žavaus nigerio aš vėl atvirstu į ankstesnįjį bjaurųjį ančiuką. Paskui visas šlapias su dryžuota pižama sėdėjau prie atviros krosnies ir klausinėjau apie šią įstaigą. Sužinojau neįtikėtinų dalykų: kad beprotnamis yra sudaręs sutartį su NASA ir tiekia jiems kandidatus į kosmonautus bandytojus. Nenorėjau tuo patikėti, bet prižiūrėtojukai, kurie vadinosi Tadas ir Džastinas, dievagojosi man visais velniais, kad patys girdėjo tą informaciją per savaitgalio pasilinksminimus. . . a, aš apie juos nieko nežinau? greit sužinosiu, jau šį savaitgalį, tai yra rytoj, tai per tuos pasidulkinimus, taip, ko tu žiūri nustebęs, ten atvažiuoja visa grietinėlė, visokie tipai iš ministerijų, taip pat deputatai, vyrai ir moterys, jie nori smagiai pasidulkinti su psichais, juk su psichais labai įdomu, egzotika, be to, tai saugu, nes jie nepasiskųs, dėl to  mūsų beprotnamis gauna tokį finansavimą, kurio gali pavydėti normali ligoninė, o mes ten dalyvaujam kaip patarnautojai  - rankšluoščius paduoti ar surinkti prezervatyvus, viskas vyksta viešbutyje, trečiame aukšte, ten mes ir nugirdome apie NASĄ.

Kad valdžia dulkina bepročius, tuo aš dar galėjau patikėti, bet kad amerikiečiai superka mūsų žaliavą ir siunčia į kosmosą su palydovais, niekaip netilpo mano galvoje, maniau, kad persidirbau ir sapnuoju, bet Tadas buvo atkaklus ir nenuilsdamas kalė man į galvą: o kaip tu manai jie ten paima mėginius, iš Marso arba Mėnulio? Iškiša guminę ranką ir graibo po paviršių? Nė velnio. Pasiunčia su tais palydovais apmokytą beprotį ir tas ten rankioja mineralus. Tik jie skelbti negali,  nes pasaulis juos pasmerks už tai, kad žmones į garantuotą mirtį siunčia, juk kiek pradingsta tų palydovų, todėl ir perka bepročius, kurių niekas nepasiges ir kuriais niekas netikės, jeigu ims pasakoti, kad skrido į kosmosą, net jei  ir sugrįžtų. Rusai šunis skraidina, bet šuo ką jis padarys, nei fotografuoti, nei kito veiksmo atlikti negali. Tavo kaimynas, pavyzdžiui, irgi kosmose pabuvojo, tas, kuris neryja; normalus buvo iki čia pateko, bet pakalbėjo prieš einamą politiką, tai priregistravo šiuo adresu, ir greitai išskrido į Marsą. Kaip ne keista grįžo, bet tik savaitę normalus pabuvo, paskui sutriko jam kažkas. Dar pasakojo iš pradžių apie Marsą, kaip jis ten vienas po kanjonus blūdino,  vandens  ir metalų ieškojo, po to nustojo.  Aš manau jam daktaras padėjo sutrikti, kad nekalbėtų ko nereikia.
Ką tu sakai?!
Amerikiečiai, tėvas sakė, už beprotį milijoną dolerių moka, tiek joks normalus žmogus nevertas, o durnius kainą turi. Taip man kalbėjo Tadas, o Džastinas daugiau tylėjo, jis ir gėrė mažiau, nes dar jaunas buvo daug gerti, tik šiūpeliavo anglį į krosnį, ir greit mano pižama buvo sausa. Mes su Tadu gėrėm po lygiai, po pilną.