„Myliu Tave, Marija!“
Mergina vis žvelgė ir žvelgė į Tomo parašytus žodžius.
- Atnešiau arbatos, mieloji, – padėjo puodelį ant stalo mama.
- Ačiū, mam, – pakėlė akis.
Motina nusišypsojo ir tyliai paskui save uždarė duris.
Marija prisėdo į krėslą ir gurkšnodama arbatą ėmė lėtai suptis. Pirmyn–atgal. Pirmyn–atgal...

Su Tomu Marija susipažino visai atsitiktinai. Skubėdama į biblioteką, kad iki pirmos paskaitos spėtų atsišviesti keletą puslapių iš enciklopedijos, užkliuvo už šaligatvio plytelės ir pargriuvo. Popieriai išslydo iš rankų, Mariją apgaubė lapų miškas. Šiaip ne taip ji atsisėdo. Iš kelio bėgo kraujas. Kelnės buvo suplyšusios.
Marija ėmė verkti. Ne iš skausmo, o iš pykčio, kad nespės į paskaitą, kad nėra su kuo grįžti namo persirengti...
- Gal galiu kuo padėti?
Marija sukluso. Lėtai pakėlė akis. Prieš ją stovėjo jis.
- Aš Tomas, – ištiesė ranką vaikinas.
- Marija, – jau ruošėsi paduoti savąją, bet pastebėjo, kad ši purvina, ir tik nejaukiai šyptelėjo.
- Toli nuo čia gyveni? – apžiūrinėdamas žaizdą pasiteiravo.
- Tolokai...
- Parvešiu tave namo, – atsitiesė.

Tomas aptvarstė koją. Išvirė kavos. Marija tik sėdėjo ir šypsojosi.
- Kur taip skubėjai? – nusijuokė.
- Į biblioteką, – nusuko akis mergina.
- Kitąkart nebėk taip, – atsistojo nuo stalo jis.
- Jau važiuosi? – išsigandusiomis akimis pažvelgė Marija.
- O nori, kad pasilikčiau?
- Aš... Vis tiek negalėsiu eiti į paskaitas. Pabūk dar, – pasiūlė.
Tomas vėl nusijuokė.

Marijai patiko jo juokas. Kai jis juokdavosi, kambarys tarsi visas prisipildydavo džiaugsmo. Kai jis juokdavosi, Marija jausdavosi tokia laiminga ir saugi.
- Nusijuok, – vėliau prašė ji.
Ir Tomas juokėsi.
Visas paskaitas Marija prakalbėjo. Iš pradžių gana nedrąsiai, atsargiai, vėliau abu nuėjo iki parduotuvės, dar vėliau į barą. Tik vakarėjant grįžo į Marijos namus.
- Man jau laikas namo, – Tomas nudūrė akis į grindis.
- Aš suprantu, – virpančia širdimi linktelėjo ji.
- Tai... Aš jau eisiu, – apkabino ją, šyptelėjo ir išėjo pro duris.

Nebeturėdama daugiau jėgų Marija nuėjo miegoti. Bet galvoje vis sukosi mintys apie jį. Apie tiesius, vos ne baltus plaukus, kurie vis susišiaušdavo. Apie žalias jo akis. Ir apie jo įprotį mąstant kramtyti apatinės lūpos dešinį kampą.
Taip bemąstydama susiprato, kad neturi net jo numerio. Nežino jo namų adreso. Užgniaužė gerklėje ašaras ir lėtai nugrimzdo į neramius sapnus.

Rytas išaušo sunkiai. Skaudėjo koją. Skambino Lina, apšaukė, kad nebuvo paskaitose, kad tūkstantąjį kartą neatėjo į vakarėlį, nors buvo pažadėjusi... Marija nebeturėjo jėgų. Uždariusi namų duris išslinko į paskaitas. Linos nebuvo, todėl vos ne visąlaik slankiojo viena. Vis bandė klausytis, kas sakoma, bet mintys vis nuklysdavo šonan.
- Man būtų malonu, jei nemiegotumėte per mano paskaitą. Durys netoli, jei trukdau, galiu išeiti, – pasakė per antrą paskaitą dėstytoja Gražina.
Nors niekas nesakė tiesiai į akis, Marija puikiai suprato, kad tai skirta būtent jai. Gražinai ji patiko. Tai matėsi tiesiog akivaizdžiai – visada stengdavosi viską paaiškinti dar kartą, jei matydavo, kad jai neaišku. Po paskaitos duodavo papildomos literatūros.
Į trečią paskaitą Marija nenuėjo. Nebegalėjo daugiau.

Žvelgdama pro troleibuso langą bandė nurimti. Bet viduje viskas virė. Virė Lina su nuolatiniais nepasitenkinimo priepuoliais. Virė mama, kuri net neleido gyventi vienai. Gerai, kad dabar ji išvažiavo pas tetą, bent jau namuose tuščia. Virė tėvas, kuris paliko jų namus kai Marijai buvo septyniolika. Jis tiesiog trenkė durimis ir išrėkęs „Man jau jūsų gana!“ išrūko savais keliais. Porą kartų Marija dar bandė jį susirasti – bet nesėkmingai. Vienąkart sutiko jį Vilniuje, bet šis tik apsisuko ir paspartino žingsnį.

Pakilo liftu į devintą aukštą. Paskui nedrąsiais žingsniais užlipo ant stogo. Prisėdusi ant atbrailos susimąstė. Prisiminė vaikystę, kai tėvas dar buvo namuose. Kai gyvenimas dar buvo visiškai kitoks – kai namuose kvepėjo ką tik išlygintais marškiniais ir skrudinta duona su sviestu. Prisiminė, kaip tėvas, vietoj to, kad apšauktų lyg mama, parašydavo laiškelį: „Marija, susitvarkyk – mama pyksta. Su meile, tėtis“. Būdavo gera. Jai patikdavo tie rašteliai. Visus juos rinko, bet kai tėvas išvyko... Supykusi sudegino. O dabar pasidarė taip gaila...

Marija lėtai atsistojo. Sunėrusi rankas ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal. Stebėjo takelį prie namo. Matė aikštelėje lakstančius vaikus. Matė Titą, savo kaimyną, kurį kažkada labai mylėjo. Matė, kaip jis supa savo sesę, o šios ilgi plaukai sukasi aplink virves. Sustojo ties mažu parku. Ant suolelio sėdėjo Lina.
„Gaila, kad ji dabar nežino“, – pagalvojo Marija. Lėtai užsimerkė, giliai įkvėpė, ištiesė rankas į šonus.

Laukė, kol nukris. Bet nepajuto, jog kažkas laiko ją už rankos. Išsigandusi atsimerkė. Šalia stovėjo Tomas. Nusijuokė, įgrūdo į ranką raštelį ir šypsodamasis nuėjo... „Myliu Tave!“ – buvo parašyta ant jos nuotraukos, iškirptos iš pageltusio laikraščio. Marija nusišypsojo ir pasuko savo buto link...

Staiga suskambo telefonas. Marija pastatė arbatos puodelį ir atsidariusi pranešimą skardžiai nusijuokė.
„Aš prie tavo durų. Kaip gera žinoti, kad už jų esi tu...“