*
- Štai ir viskas. - pasakė iš karietos išlipęs Žmogus. – O žinojimas, kad, girdi taip būti negali yra netikelių Savęspi supratimo reiškinys.- Ir lyg prašė: - Supraskite, ponai, kalbu apie netikėlius. Kai žinai, kad pasaulis kuriamas iš žodžio, o „ Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą", stebuklai praranda savo prasmę. Gyvename, kaip leidžia Dievas.  
     - Aš viską, viską užrašau, - pasakė Šventoji. Seniai tiek daug darbo neturėjau.    
     - Gerai, Šventoji. Labai gerai.
     O Žmogus nuo karietos:
     - Te bus šiandien tiek, ką knietėjo pasakyti. Tikėkime,  kad dar mūsų pastogėse švenčių bus. Bet, žinoma, ir šaukiant Dievą, reikia minėti jo vardą, bet netariant be reikalo, - pakėlė ranką  atsisveikinimui ir oriai sugrįžo į karietą, šitaip liudydamas, kad tokių karietų ilgesys, aukojantis ir neužmirštat, yra suprantamas dalykas. Tačiau be jo įsimintų žodžių, akyse paliko ant jo rankos piršto sužibusio žiedo šviesa.
     - Gali būti, dzieduli, kad tą patį užrašinėja ir blakė.
     - Tegu užrašinėja. Ji, matyt, ir dangų, ir pragarą užrašiusi, bet nemanau, kad Dievas tvėrė ją pagal savo paveikslą, - pakuždėjau, kažkodėl nenorėdamas, kad mano žodžiai būtų kitų išgirsti. Ir dar tyliau: - Bet ką gali žinoti, gal tas Dievo panašumas į žmogų reiškiasi gyvybės panašumu. O ji, gyvybė, įvairi, priėmusi į savo būties kontingentą ir blakę.
     - Net taip? Betgi tai absurdas. Atsiprašau, kad taip stačiokiškai, bet įsitikinęs, kad nesuvokiate, ką sakote, - atsiliepė į mano kuždesį ponas Mundis. Kilstelėjau antakius, nuoširdžiai manydamas, kad oreivis pasiklydo, kad klausia kažką kitą, bet dabar jis jau buvo šalia manęs: - Aš puikiai girdžiu. Ir jūs tą žinote. Kuždesiai paslapties nesaugo.
   - Ačiū, ponas Mundi, kad įspėjate. Užsimiršau. Tačiau tai, ką kuždu, paprastai yra spėlionės. Kuždu abejotinas tiesas, kurių atvira burna protingiau nekalbėti.
  - Aš ne tik dėl to. Jeigu norėsis su manimi pasiginčyti, negirdint kitiems, šnabždėk. Tuomet jiems atrodys, kad iš karietos kalbu, kaip anas. Bet tai gerąja prasme. Gali, žmogau, tikėti - netikėti, o ji, karieta, štai yra.
     - Būtent. O ji, karieta, yra. Tačiau ne tik ji. Jūs, ponas Mundi, nematėte, kaip iki šiol atrodęs departamento šiaurinis galas. Ankštuma tokia, kad vos prasisprausti tarp stalų ir suolų! Nori pakviesti žmogų į svečius, o sarmata. Dabar - matote gi! - niekas nepatikės, kad tokia erdvė įsprausta po pastrieke. Jūs irgi nebūtumėte patikėjęs. Bent taip įsitikinęs.
    - Dievas ne tik su tavimi, vežėjau. Tik jo pas vienus daugiau, pas kitus mažiau. Skridau norėdamas pamatyti, kaip atrodo Dievas, kur jo daugiau.- reikšmingai pasakė ir ūmai it kalbą praradęs. Mat, prisiminė oreivis, ką abu su varnu Goliu užmiršę: - Mes gi ne viską iškraustėme iš baliono. Kaip čia taip? Golius su Gražuole, aš su tavimi, o ji – Švenčiausioji Pivošiūnų mergelė, Nuliūdusiųjų Paguoda  palikta baliono pakabuke. O! atleisk, motin, - jau sudejavo ponas Mundis ir keliais šuoliai taikės pripulti prie pietinio lango, už kurio, pakilęs viršum stogo ir kamino plūduriavo balionas. Tačiau tų kelių žingsnių jau pritrūko - reikėjo gan ilgai eiti, jaučiant po kojomis minkštą kiliminę dangą. Kai žodis virsta kūnu, darosi dalykai, kurie nuotaikose pakeičia jausmus, galvos smegenų pusrutuliuose – supratimus. Bet va su Švenčiausios Marijos paveikslu sugrįžta ponas Mundis. Eina lėtai, atsargiai, negirdimais žingsniais. Ir atrodė, kad erdvė pakluso kitai būčiai, labiau panašiai į bažnyčią. Tačiau altoriaus ir kunigo nebuvo. Atsiklaupiau ir girdėjau, mačiau klaupiantis kitus, bet vėlgi - tik persižegnojau, o malda nuo lūpų išdžiūvus.
     - Vidini! - mintyse pašaukiau ir pirmą kartą išgirdau jį atsišaukiant. Taip, pirmą kartą Ir atsišaukė jis kaip gyvas poterėlis, nepaisant, kad ne iš maldaknygės. Ir po erdvę kaip po bažnyčią pasklido jo balsas:
    
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
  
     Net nepastebėjau, kad tai ne joks poteris. Tai eilėraščio „Švietėsi“ pirmosios eilutės, kurias pateko į smegenis, ruošiantis sodo sezonui Kryžiokuose. Vidiniui nutilus pratęsiau:

Nesižegnojau,
                  nes atrodė,
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
  
      Neatrodė, kad galėčiau toliau giedoti. Ir buvau įsitikinęs, kad Vidinis irgi jaučia kaip aš ir pasiruošęs perimti  giedojimo estafetę.. Bet pasirodė, kad dar stipresnį poreikį užgiedot kitas eilėraščio eilutes pajautė ponas Mundis. Nuo krūtinės Šv. Marijos paveikslą pakėlė aukščiau galvos ir nekeisdamas iškilmingai lėtos eisenos:    

Tiek metų rėmuose!  
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

     Sunku suvokti, kas vedė poną Mundį prie tinkamiausios vietos Marijos paveikslui. Tačiau jis sustojo ten, kur buvo sudėlioti suolai, ant kurių susėsdavo pavargusi senoji Lietuva aplinkui stalus ir, persižegnojusi, dėkojo Dievui, kad ant jų turi burnon įdėti duonos. Mundis sustojo. Nuo kelių kėlėsi ir ši, sakyčiau, dvasinė bažnyčia, atlydėjusi į Kryžiokų vasarą Nuliūdusiųjų Paguodą  Šv. Mariją iš Pivošiūnų.  Žiūrėjau į ją pilnomis šviesos ir tikėjimo akimis ir dar vienas posmas mano balsu nuaidėjo po dvasinės bažnyčios skliautais...
  
Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų

     Dvasinė bažnyčia dar meldėsi, o aš jau galėjau džiaugtis, ką į ją atėjo nemažas būrelis tautos kultūrai nusipelniusių  žmonių - rašytojų, poetų, kritikų. Žinoma, man mieliau buvo matyti tuos, kurie gal mažiau nusipelnė kultūrai, bet buvo geriau ar mažiau pažįstami iš susiėjimų rašykų ir žaliažolių svetainėse. O Ramunė net tarė:
     - O  ką, jeigu vienąkart užpirktume mišias? Už save. Kad  būtume, kad gyvuotume...
     Ir iš tikrųjų, argi blogai būtų, kaip pagalvota?