Užjaučiu tave žmogau, kad gyvendamas
Pragare tikėjai rojum ir nauju tobulu
Rytojum, nes seniai to nėra, tai tik klaida
Tavo sieloje.

Norim to, ko neturim, o gavę pamirštam
To vertę, ir dėl naujos svajonės pasiryžę
Daug ką ištverti,

Solipsizme paskendę, matantys tik savo
Deformuotą tiesą, žmogiškumui tik baltas
Monetas ištiesę, netikrą auksą keliam į
Šviesą – prabos savo vertei (ne)ieškom...