Alsiam vakare garsiai groja svirpliai
Šiai vasarai rekviem skirtą,
Nes pievos, žydėję margai ir plačiai,
Sukrautos į blunkančias stirtas.

Liūdėti neverta, nes dar ne ruduo,
Bet sieloje nerimas auga.
Lyg šermenys būtų - taip traukia raudot.
Ne vasaros šermenys - draugo.

Ant medžio prie šerdies nugulus rievė -
Akylas kaip aklas nemato,
O laikas pradėjo į tamsą riedėt
Už duoną atėmęs sveikatą.

Kaip niekad jaučiu, kad ir sielos dalis
Svirplių apgiedota išeina,
Jos pėdsakus rudenio lietūs nulis,
Užklostys juos sutemos žvainos

Ir dar nežinia, ar beteks vėl girdėt
Orkestrą svirplių vakarėjant,
Užgijo juk pievoj daug kartų brydė,
Kuria mano laikas nuėjo.