Tarsi voras naktis vėlei miestą apraizgė.
Žvaigždės pila į žemę sidabrą akių.
Kas nuo nemigos galit pasiūlyti vaistų?
Tik vidurnakčio magija šiąnakt tikiu!

Išeinu pasivaikščioti durų nevėrus.
Jau apsalusį kvapą gėlyno jaučiu!
O mėnulio šviesos iš rieškučių išgėrus,
Ateinu tau atskleisti gėlių paslapčių...            

Slepia žiežirbas žvaigždės ant margo jurgino
Ir ant rūtos, karklelio violo spalvos. –
Jiems naktis stebuklingąją galią grąžino.
Šituo reginiu vėl su tavim dalinuos.

Ant nasturtos lapelio žemčiūgas paslydęs     
Ritinėjasi vėlei sidabro dažuos,
O lelijos trapus baltas žiedas pražydęs              
Išsiūbuoja taurelėj nektaro lašus.

Astrų akys spalvingai prieš mėnesį žvilga
Visomis varsomis Vaivos juostos spalvų,
Tik pavargęs žiogelis paliko jau smilgą,
Užrakinęs smuikelyje aibę garsų.

Paskubom šis laiškutis ant popieriaus skiautės.
Kas jį pirmas užklydęs iš ryto skaitys?
Net užmerkus akis, mintys nerimą gaudys,
Užtušuos po raidelę pavargus naktis.