Draugai, kurie nepamiršta

- Mes važiuosim į Prancūziją, - nesustodama kartojo Klaudija.
- Gal pagaliau baigsi? Man jau nuo tavęs galvą skauda. Ir dar gal išeisi iš mano kambario! – išvijo ją Emilija.
Išėjus Klaudijai, Emilija liko viena savo kambaryje kaip įprastai. Tos pačios sienos, lubos grindys, vienas langas, stalelis prie lovos ir rašomasis stalas. Toks yra Emilijos kambarys. Žinoma tik atsirado vienas naujas  dalykas. Knygų lentyna, kuri laukė knygų.
- Ak, Stinki, - kreipėsi Emilija į pliušinį meškiuką. Ir kada pagaliau pradėsi su manimi šnekėti? Negi vis dar pyksti po pastarojo karto, kai sviedžiau tave į Klaudija? Kaip sau nori. Būk ir toliau toks niurzga.
Stinkis buvo Emilijos meškis, kuris su ja nuo vaikystės. Būdama ketverių, gavo jį nuo senelės. Ji su juo būdavo kiekvieną minutę, o dabar jis tik šiaip kambario dekoracija.

 ***               

- Mama, man kilo mintis, kodėl tu nerašai savo knygos tęsinio? Juk taip įdomiai pasibaigė. Liko neišaiškinta kas iš tikrųjų atsitiko.
- Tiesiog kūrybinė krizė.
- Nee.. tokių nebūna. Tiesiog mūzai kartai norisi pasilakstyti, - paaiškino Emilija.
- Sakai? – nustebo mama.
- Negalvočiau, nesakyčiau.
Žinoma mama „nepagavo kampo“, bet niekis.  Emilija paliko mama kambaryje, o pati išėjo į sodą. Laimė sode nebuvo nieko ir ji ramiai galėjo pasimėgauti tyla ir ramybe hamake. Dažniausiai tylą sugriauna Klaudija su savo paistalais, arba kaimynų šuo, kuris retai kada užsičiaupia, bet didžiausia problema yra tai, kas Emilija kreipia į tai dėmesį. Ji paprasčiausiai galėtų juos ignoruoti, bet matyt ta mintis jai į galvą iki šiol į galvą neatėjo. Kartu su savimi pasiėmė mobilųjį telefoną. Neturėdama ką veikti, pradėjo maigyti mygtukus, klausytis muzikos galiausiai parašė žinutę Samantai : “Ką veiki?“. Žinoma ji retai kada su savimi pasiima telefoną, bet Emilija tikėjosi kad pasiėmė. Atsakymas atėjo po poros minučių. „ Ai kaip visada ruošiu pamokas ir sėdžiu prie kompiuterio. O tu ką veikinėji?“. Vienu rankos mostu Emilija parašė „Nk“. Po šios žinutės Samanta neatrašė. Matyt suprato, kad neverta atrašyta Emilijai, vis tiek tesulaukia menko atsakymo. Belaikydama telefoną rankose, Emilija užsnūdo.

- Emilija, kelkis.
- Kas? Kur? Kaip? Gaisras? Koks gaisras? – mieguista Emilija pradėjo kalbėti nesąmones.
- Vakaras. Sode pramiegojai visą dieną. Pradėjo temti, taigi nutariau, kad gana snausti sode. Metas grįžti į kambarį.
- Vakaras?!
- Ne, rytas. Žinoma, kad vakaras, - pasakė Rokas.
Nerangiai išlipus iš hamako, Emilija patraukė kambario link. vos užlipusi aukštyn į savo kambarį krito į savo lovą ir greitai užmigo. Naktį ją kamavo košmarai. Viename jų sanavo, kad Benas jai pasakė :Aš nebegaliu daugiau laukt tavo atsakymo, tu mane ir taip užtektinai skaudini, kai matau tave su kitu. Emilija, tu manęs daugiau nebepamatysi. Sudie. Išsigandus ir visa šlapia Emilija prabudo vidurį nakties. Vėliau nusiraminus vėlei užmigo. Prabudo tik ryte, kai saulė buvo jau  pakankamai aukštai. Pasižiūrėjusi į laikrodį tiesiog neteko amo. Pusė devynių.
- Aš siaubingai vėluoju į mokyklą.
Greitai šoko iš lovos, bet supratusi, kad svaigsta galva vėl atsisėdo. Kaip tik tuo momentu atėjo mama,  nešina stikline vandens pora tablečių ir termometru. „Kas per?“, nesuprato Emilija.
- Emilija, gulkis atgal. Tu karščiuoji, taigi jokių kalbų apie mokyklą nebus. Ryte atėjusi tavęs žadinti, paliečiau tavo kaktą ir pajutau didelį karštį, taigi nežadinau. Imk tabletę ir išgerk ją. Ilsėkis.
Likusi viena kambaryje Emilija pradėjo galvoti, kur galėjo pasigauti šį virusiuką. Apgalvojusi visus variantus galiausiai priėmė tokį sprendimą. Virusą pasigavo sode, kai snaudė hamake. Kadangi mama, jai liepė ilsėtis, ji nieko nelaukusi vėl užsnaudė.
Prabudo, kai mama ją pažadino. Pramerkusi akis visų pirma pamatė draugus: Liną, Samantą, Deividą, Guste, Vanesą, Beną, Aistė. Galimą sakyt didesniąją dalį futbolo komandos.
- Kadangi esi tikra futbolistė, atnešėm vaisių, kad greičiau pasveiktum ir rungtynėse žaistum, - pradėjo Linas.
- Be to trūksta šitos traumuotojos, - pridėjo Aistė.
- Draugės, kuri padeda, - pasakė Samanta.
- Kompanionės, klasėje, - prabilo Deividas.
- Tikrai geros draugės, - prisidėjo ir Benas.
- Tikrai nemaniau, kad čia pasirodysite. Praskaidrinot man dieną, - padėkojo Emilija.  Pasistengsiu greičiau pasveikt ir sutriuškinsim tuos pasipūtėlius, kurie pastaruosius metus nušvilpdavo mūsų taurė.
- Štai kur ir visada slypėjo mūsų dvasia, - nusprendė Vanesa.
- Emilija, kai turim tave komandoje, net velniai nebaisūs, - išrėžė Gustė.
Pasisakius Gustei visi pradėjo juoktis, senei Emilijai buvo taip smagu.