Kas skaito rašo...

         Kraupi tiesa bado akis? Ar išties knygai tenka jau tik antraeilis vaidmuo kultūriniame gyvenime? Kas mums yra knyga ir ar galima teigti, kad greitai jos taps žilą senovę primenančiu žinių sklaidos ir informacijos perteikimo priemone? – į šiuos klausimus atsakymų, kaip ir nuomonių, yra be galo daug. Kiekvienam iš mūsų knyga yra skirtingai suvokiamas žinių šaltinis. Tai įtakoja per tam tikrą laiką nusistovėjusios mūsų vertybinės normos, pomėgiai, charakterio ypatybės. Vienus knyga įtraukia, priverčia pamiršti laiko tėkmę, gyvenimiškas problemas, seniai atšalusią kavą virtuvėje ir netgi fiziologinius poreikius. Kitiems priešingai – knyga tėra jokių gilių emocijų nesukeliantis daiktas močiutės lentynoje. Visuotinis abejingumas amžinosioms vertybėms vis giliau įsišaknija pasaulyje.
Aš stočiau į  tą fronto pusę, kuri teigia, kad skaitančių ir rašančių žmonių vis dar yra. Bent jau aš savo aplinkoje su tokiais susiduriu. Pagrindinės priežastys, kurios verčia jaunus žmones imti plunksną į ranką, yra šios be galo paprastos ir logiškos - savo būties įprasminimo, saviraiškos ir jausmų išlaisvinimo troškulys. O kartais tiesiog taip reikia kažkur išsilieti... Tokiom akimirkom popieriaus lapas tampa geriausiu draugu, kuris niekada nepasmerks ir sugebės sugerti net pačias blogiausias emocijas ar didžiausius nusivylimus. Psichologai teigia, jog kurti, rašyti yra labai sveika. Lape gali palikti problemas, kurias žūtbūt norisi kam nors išrėkti, o ką jau bekalbėti apie tai, kad kartais taip berašinėjant gimsta tikri šedevrai, kurie gali tapti pripažintais viso pasaulio ir atsidurti skaitomiausių kūrinių viršūnėse. Taip gimsta klasika pasmerktos tapti knygos, kurias vėliau literatūros mylėtojai suvalgo it braškes su grietinėle.
        Ištikimiausiems knygų skaitytojams knygos yra daug daugiau nei žinių perteikimo, pateikiamos istorijos prasmė. Iš grožinės literatūros sužinome įdomių dalykų apie patį sudėtingiausią kūrinį – žmogų ir jo gyvenimą. Juk kiekviena knyga – atskira istorija, galbūt kažkieno gyvenimas, begalės personažų, kurių atitikmenis atpažįstame savo realiame gyvenime. Grožinės literatūros knygos lavina vaizduotę, praturtina skaitytojo kalbą, gelbsti savo tikrojo „aš“ pažinimo kelyje, padeda geriau suvokti žmogaus jausmų pasaulį, skatina domėtis knygose atrastais „perliukais“. Pastarasis faktas išties įdomus, neretai knygose sutinku kitų knygų pavadinimus, dainų tekstų ištraukas, įvairias citatas. Tuomet skubu susirasti knygą bibliotekoje ir, jei sudomina – ją perskaityti. Taip viena gera knyga padeda atrasti kitą – ne mažiau vertą dėmesio kūrinį.
        Susimąsčiau – galbūt per daug saldžiai pradėjau..? Ne viską reikia matyti pro rožinius akinius. Ne kartą yra tekę atsimušti į beprasmybės vartus ir man. Tikrai ne visi mano, kad rašymas – meditacija ar bent saviraiškos priemonė, o skaitymas – nenusigręžimas nuo kultūros ir amžinųjų vertybių ar mažų mažiausiai – malonumas. Vis daugiau XXI amžiaus kapitalistinio pasaulio gyventojų renkasi visagalį internetą , spalvotąjį televizoriaus ekraną, motyvuodami laiko stygiumi. Kiekvienas esam lyg maža detalė didelio mechanizmo sudėtyje ir vienai nustojus veikti – mechanizmas nebedirba visu galingumu. Turiu sutikti – atėjo metas, kai didžiausias deficitas, kurio nei vienoj „Maximoj“ neįsigysi, yra Laikas. Visi aplink skuba, lekia, dažnai pamiršdami net gyvenimo prasmę, laikinumą, trapumą ir popietė, praleista besigardžiuojant gera knyga, vis labiau tampa prabangos ženklu. Tuo tarpu, kai internetas – dabar visiems lengvai prieinama (dez)informacijos sklaidos priemonė, o prie šio pasaulinio tinklo prisijungti galima vos spustelėjus pelės klavišą. Daugeliui knygos jau yra tapę svetimybe, tačiau optimizmo nestokojantis mano vidinis „aš“ tiki, jog ištikimiausiems knygų skaitytojams skystųjų kristalų ekranas popieriaus lapo niekada neatstos.
        Deja, bet kalbėdama apie situaciją Lietuvoje rašytojų ir skaitytojų atžvilgiu dideliu optimizmo kiekiu pasigirti negaliu. Būti rašytoju, o ne parsidavėliu, ir dar stengtis iš to išgyventi mūsų valstybėlėje yra... hmm, švelniai tariant - sunki užduotis. Rašantieji savo malonumui ir savo kūrybinių įkvėpimų metu gimusių darbų neatiduodantys viešajam teismui, kitaip sakant skaitytojų dėmesiui, skųstis neturėtų. Tačiau rašytojai iš pašaukimo labai gaila, bet negali visapusiškai savęs realizuoti mūsų šalyje. Menininkams lemta skursti Lietuvoje. Skaitytojų padėtis kiek geresnė. Ačiū tiems, kurių dėka mes turime bibliotekas, kurios mus gelbsti sunkmečiu. Vis dėlto turėti savo knygą dabar jau prabangos detalė.
        Kas skaito, rašo... šį sakinį pabaigti galime kiekvienas savaip. Mano nuomone, reikia visomis išgalėmis stengtis nepasiduoti vis labiau įsigalinčiai apatijai vertybėms, kurios nesikeičia. Kūryba yra geriausias būdas su tuo kovoti. Norėčiau pacituoti giliai man atmintin įsirėžusius prancūzų rašytojo ir filosofo Voltero žodžius: „Knygos – mano ginklas, jomis užkariavau visą pasaulį“. Rašykite, galbūt ir jums pavyks užkariauti pasaulį arba bent jau skaitytojų širdis, o šie mintyse kabins jums medalį už knygą, vertą gerokai daugiau nei „Teleloto“ aukso puodas.
Mlle Rien