Taip nekantraudamas laukiau jo ateinant, juk vis dėlto nesimatėm nuo vaikystės laikų. Buvo malonu žinoti, kad jis pagaliau bus Vilniuje. Dairiaus aplink, jo laukdamas sutartoje vietoje. Pamačiau iš toli ateinantį aukštą ilgaplaukį, rankoje jis laikė „bambalį“, o po pažastim – segtuvą. Atrodė kažkoks išsitaršęs, mintis persmelkė mane, kad tik čia nebūtų mano vaikystės draugas Naglis. Vaikinukas nervingai aplink dairėsi. Mano spoksojimą į jį nutraukė sms žinutė: Jonai, aš prie Barbakano sienos su alum, kur tu?
Pažvelgiau į jį, ech tai tikrai buvo mano vaikystės draugas – kaip jis nemaloniai pasikeitė, – pamaniau.
- Labas, Nagli.
- Nu, sveikas, Jonai. O, tu nepasikeitei, vis dar atrodai kaip menininkas su surištais plaukais, jau net su akiniais – knygų persiskaitei?
- Taip, daug skaitau ir tuo esu labai patenkintas, nes knygose randu ramybę, – Naglis nusijuokė.
-  Aš irgi „tipo“ prie knygų – aš kuriu naują meną, esu poetas ir prozininkas, rašau tai, kas dabar madinga.
-  Kaip suprast – madinga? – paklausiau jo.
- Na žinai, postmodernizmą, siurrealizmą, daug sekso, aštrius tekstus, intrigas, smurtą, vizijas, iškrypimus, juodą humorą ir t. t. Tai dabar „ant bangos“, tai įtraukia, žavi.
- Manęs tai, ką tu pasakei, nė kiek nesužavėjo.
-  Baik, va, perskaityk mano naują eilių, vakar per „pjankę“ rašiau, mes dar tokius haliucinogeninius grybus pavartojom, tai, kai „panešė“ mane, pažiūrėk, kokį šedevrą sukūriau, – ir atkišo man segtuvą.
Atverčiau ir ėmiau skaityti patį pirmą eilėraštį segtuve:

„Valdovas xxx“

Išsitraukiu falosą kasdieninį,
kad galėčiau prievartauti  kalbą.
Mintimis... rausiu tavo vidurius
gulinčius ant palangės – juos lesa
balandžiai, balandžiai...

Toliau nebeskaičiau. Pažvelgiau į jį ir tariau:
- Tau kas nors negerai? Gal turi problemų?
- Nu čia dabar, kas tau pačiam negerai? Skaityk kitą mano eilių, nes kur matyta, kad mano draugas mano meno neįvertintų.
Peržvelgiau akimis į lapus su daugybę atspausdintų eilėraščių, mano žvilgsnis užkliuvo už jų pavadinimų: „Taurus falas“, „Kekšės užrašas“, „Išvirtusi siela“, „Mirę Kūdikiai prašneko“, „Vėmalų klodas“, „ Pas mane JIE“, „Morbid vizija“.
- Atleisk, aš dabar nenusiteikęs tai skaityti, man reikia rimties tam, – pasakiau bandydamas išsisukti nuo to tarsi iš srutų duobės ištraukto segtuvo, pilno žodžių – vėmalų.
- Žinok, aš greit savo knygą išleisiu, mane kritikai ir leidėjai labai mėgsta, jau apie mano vardą legendos sklinda.
Alkoholio ir žolės kvapas taip pat sklinda, – pagalvojau atsitraukęs nuo jo toliau. Nutraukiau jo  pagyrų tiradą klausimu:
- O ką dar veiki be rašymo?
- Ai, aš dar mokaus dvyliktoje klasėje. Antriems metams likau per matematiką ir biologiją. Neapkenčiu mokytojų, kam jie reikalingi. Kaip tik sukūriau prozą, kurioje aprašau savo nemėgstamą mokytoją morge, o aš jos pataanatomas, geras, a ne? O tu, jaučiu, laimingas, įstojęs į sociologiją ir etiką ar ką ten rašei. Knygas griauži dabar? – nusijuokė, tiksliau nusižvengė kaip arklys.

Atsisėdau ant žolės beklausydamas jo bjaurasčių, kurios iš burnos ėjo tarsi iš kvailybės rago. Jau nebegirdėjau jo pliurpalų, pažvelgiau į jį:
- Tu labai pasikeitei, nemanau, kad kas tarp mūsų yra bendro, o ir man reik ruoštis – kitą savaitę man jau bus pirmos paskaitos.
- Ei, baik, dar net mes normaliai nepabendravom, pagersim „plote“, aš „žolės“ geros turiu, galėsi ir tuos grybus išbandyti – parodysiu tau naują gyvenimą, prisiminsime senus laikus, ką manai?
- Ačiū, ne, Nagli, mums tikrai nepakeliui.
- E, pala, tai gal tu man pavydi šlovės, juk pats sakei, kad būsi poetas, ar kas ten dabar esi?
- Aš poezijos mažai kuriu, aš esė daug rašau aktualiom socialinėm, filosofinėm, dvasinėm temom. Mano esė „Žmogiškumas tarp nužmogėjusių“ gerai buvo įvertintas viename laikrašty, – mano kalbą nutraukė jo juokas.

Nu, žmogau, tu visai kuri tai, kas nemadinga, kam tie moralai, kažkoks dar dvasiškumas reikalingas, ir pamiršk tu tą žmogų, šis žodis dabar nemadingas, geriau apie žvėrį parašytum.
- Klausyk, mes užrūkysim „žolės“, dar ne to sukursim, aš pats, kai pabundu po „tuso“, „kompe“ randu daug naujų eilių, net nepamenu, kaip ir ką sukuriu, bet kaip „kruta“, kai jau būna pats „transas“, aš rašau prozą. Tampu tikru kūrėju – aš Dievas.
- Žinai, kaip matau, ir dabar tu išgėręs kliedi, aš geriau eisiu, nebeturiu ką pasakyti, nes tu pats nematai, kad save žlugdai, kuo tampi, tu tiesiog degraduoji. Tavo siela supuvo kartu su tavo kūryba.
- Pavyduolis tu, nes mane visur spausdina, o tavęs ne, nes aš – jaunimo dievukas, aš ekstravertas.
- Ekstravertas – visų, o aš – savo.
- Ei, kur eini?
- Sėkmės tau suvokiant, kad tavo vidus jau miręs ir skleidi tą mirtį į jaunų žmonių nieko nesuvokiančias galvas.
- Palauk, man ką tik gimė eilius apie mūsų susitikimą, jį pavadinsiu „Ašutinė duona“.
- Gal tūrėjai omeny riešutinę, – paklausiau tikėdamasis, kad ašutai man tik pasigirdo.
- Tai, aišku, kas ašutinė, nes riešutinė būtų banalu, nes mano laikais kūrėjai už banalumą gauna kuolu per galvą.
- Viskas, ate. Ir vos ne bėgdamas lėkiau kuo toliau nuo jo. Einu namo ir mąstau, kad savo laimei mes su juo iš skirtingų miestų ir tik vaikystės atostogas leidom kartu, nes gal ir aš tokiu nužmogėjusiu būčiau tapęs, ir kurčiau „meną“, kuris bukina ir taip nuo masinio kičo atbukusius žmones. Vėl mano apmąstymus nutraukė sms žinutė: „Davaj susitiksim 6-nį plote, bus ir kiti mano draugai, pamatysi, kaip daromas tikras dabar madingas menas, nepamiršk ko stipresnio atsineši ir babkių  prie grybukų dasidėti. Pamatysi, jau vidurnaktį kursi kaip aš, o ne savo moralus rašysi, kurie niekam nereikalingi. Aš noriu tau padėt būt madingu, supranti? Ir sorry, kad šian aš toks, mane truputį pachmielas kankina“.
Ištryniau jo žinutes ir telefono numerį. Rimtai pagalvojau keist ir naują sim kortelę, kad tas „menas“ manęs daugiau nepasiektų. Prieš tikį idiotizmą aš ne ryšio zonoj.