Dar ne ruduo
Atidarysiu langus! Praversiu duris!
Lai įsisuka vėjas į mano mintis!
Tegul pakelia dulkes visuose kampuos.
Ir man nesvarbu, ką žmonės galvos...
Lai išblaško mintis juodas, niūrias,
Tegul parodo klystkelius, mano klaidas,
Tegul nuspalvoja mano jausmus,
Noriu širdyje girdėti laimingus gausmus.
Iškelsiu rankas ir kvėpuoju giliai,
Noriu vėjo gaivaus, aromato saldaus.
Jau skruostukai išraudę, jausmų drebulys!
Šitaip gera gyventi, kai myli širdis!
Nesvarbu, kad ruduo ir tuštėja laukai.
Kad voratinklių gijos nusileido žemai.
Mano širdyje dega meilės ugnis –
nebaisus man rudens ėduonis.