Gelsvu rudens taku atbėga švelnios mintys,
Truputį melancholiškos, bet skaidrios, lengvos –
Ne, ne apie tai, kaip reiktų vasaros naktis grąžinti
Ar Joninių laužais nušviesti vėlei dangų.

Rugsėjis. Šaltoki rytmečiai, bet šiltos dienos –
Ražienos slepiasi po išversta velėna.
Pakvipo dūmu vieniša galulaukėj bulviena,
Kurią tiktai vorai šilkais slapčia aprėdo.

Ne pirmą kartą gervėms klykiančioms pamoju,
Šįkart taip pat tikiu – sugrįš, aš jas sutiksiu.
Sugrįžkit, mielosios, sugrįžkite, – kartoju, –
Tik savo ilgesį, kaip liūdną dainą man palikit.

Na ko rausti, gražuoli mano kleve,
Gal eglės šakos prie tavęs per daug palinko,
Gal žada dovanoti skraistę žalią,
Kai pamatys, kad jau šalna tavus lapus surinko?

Gelsvu rudens taku atbėga švelnios mintys,
Valiūkė vasara kažkur kitur kerais vilioja.
Na ir tegul, tegul, – bandau save raminti.
Dar ne žiema, dar pūgos maršų man negroja.