Prisiglaudus

Tylomis atvėriau duris. Tikrai nenorėjau trukdyti minčių tekėjimo, matyt per daug egoistiška esu – tiesiog reikėjo priglusti.
Būna, kad kartais reikia priglust.
Nemoku tokiais atvejais, nors ir puikiai suprantu, atsiklausti, galima ar ne trukdyti. Įsibraunu tarsi juodas viesulas, sudrumsčiu ramybės vandenyną, sukeliu audrą ir... tavo rankose nurimstu:

– Gyveno kartą mergaitė, vakarais mėgusi žiūrėti dangun į žvaigždes – į tuos neapčiuopiamus, jai tuo metu nerealius, nesuvokiamus pasaulius, besitikint sulaukti stebuklo. Neskaičiavo jų, net nežinojo, kur koks žvaigždynas – pasirinkdavo pačią ryškiausią žvaigždę ir kalbindavo, kviesdavo.
– Ką kviesdavo?

Nežinia. Sunku atspėti mergaitės mintis. Sunku įžengti į tą trapų, žavų pasaulį ir suvokti jo paslaptis. Galbūt galima, bet juk vis tiek tik savaip, kaip ir kiekvienam viskas savaip suvokiama.

Stebėjau šią nepaprastą būtybę. Būdavo, pakyla ji ir nuskrieja vos žemę liesdama, paskui save palikdama nepaprastą neužmirštuolių mėlį – pievon. Atsigula ant žemės. Jos ilgi plaukai susilieja su dar nenušienautomis smilgomis, suknelė gėlėta – su lauko gėlėmis. Eidamas pro šalį nė nepastebėtum, tokia nežemiškai – žemiška ji buvo. Žiūri į debesis ir šypsosi.
– Kodėl šypsosi?

Arba pravirksta. Keista, jei ji pravirkdavo, būtinai pasipildavo lietus. Tikriausiai suprato jis jos ilgesį nežinia ko ir prisijungdavo savo tyru solidarumu. Kartais eina ji lauko keliuku ir niūniuoja kažką taip tyliai, ant smilgos suvėrusi žemuogių grandinėlę. Pati kaip žemuogė.
O kartais įbrisdavo upelio vandenin ir stebėdavo ten taikiai beraibuliuojančios saulės atšvaituose besišildančius buožgalvius – niekada nė vieno neėmė rankon. Turbūt bijojo? Nežinau. Niekada neteko pasikalbėti.

Keista tokia ji buvo. Kitokia nei visi jos amžiaus vaikai: kalbėjosi su paukščiais, medžiais ir viskuo, kas gyva ar bent jau buvo kada gyva, tik persikūnijo arba priverstinai buvo transformuoti į kitą pavidalą.

Labiausiai mėgo ji vyšnią. Gal todėl, kad jos šakų karalijoje galėjo puikiai susirangyti ir kalbėtis su varnomis. Taip, varnomis. Juk nieko čia keisto, nes varnos – labai protingi paukščiai. Ir vienas varnas papasakojo jai apie nepaprastą meilę, tokią, kaip Tristanas ir Izolda, na, bent jau kažkas panašaus, arba istoriją apie Medėją, apie Narcizą, apie, apie, apie... Mažąjį Princą, senį ir jūrą, žuvėdrą...

- skristi
- pažinti
- pakeisti
-kovoti
- mylėti
panoro mergaitė.

- kentėti
- tylėti
- netekti
išmoko ji.

Pravirko. Pravirko – lietus nebeverkė.
Šypsojos. Šypsojos – saulė nebešildė.
Prigludo prie akmens.

Negaliu jos pamiršti, tarsi stebuklo, kurio niekuomet neįmanoma pamiršti. Virpa giliai viduje tas nebeapčiuopiamas atvaizdas.
- Mergaite, jei nebūčiau tavęs pažinusi, gal ir man nereikėtų
š-i-t-a-i-p
PRIGLUST
.
radaa