Ar tik ne iš vyžotos praeities
Bus mano nuolankumas atkeliavęs,
Kai rūkstanti skala,
O ne žvaigždė vilties
Maniesiems protėviams
Apšviesdavo likimo kelią?

O gal šį nuolankumą dovanojo
Vergo genai,
Kad tartum lapas epušės
Virpėdamas drebu,
Vos trinkteli kumščiu,
Balsą pakelia žmogėnas
Ar persmelkia žvilgsniu kiaurai
Iš padilbų?

Šis klausimas mane kamuoja
Gan dažnai.
Ruošiaus ne kartą
Net Dangaus paklausti,
Juk viską, viską žino
Sėdintys tenai...
Pabūgau - už smalsumą
Gali dar nubausti.

Bjauri, gėdinga
Vergiška kupra ta,
Atsikratyti reikia
Daug jėgų, drąsos,
Ypač, kai tave draugai,
Tauta, Tėvynė mato,
O sąžinė nepasiruošus
Garsiai šaukti „Sos!“