Sapno mergaitei (6)

Geltonas liūdesio rytas

Beržas sruogomis išgeltęs
Geltono rytmečio maldoj
Jau greit pabirs auka beverte
Nepermaldaujamoj valdoj

Geltonas liūdesys užklupo
Jau šaltos darganos arti
Nudrengs šį puošnų aukso rūbą
Vėjai darganom girti

Sielai darganos neskaudžios
Tik išsipildęs liūdesys
Net keista jog širdies nemaudžia
Suvokęs koks laikinas esi

Kaip ir sapne nors jis belaikis
Užklumpa sielą kaip audra
Atslinkus baimė sielą vaiko
Negelbsti nei malda nei atgaila

Baisiausiom nuopuolių bedugnėm
Kai sąžinė prabyla nekviesta
Klupdau save ne žodžių mugėm
Saldžioji atgailos klasta

Rytmetį išgeltęs beržas
Bevertį auksą žemėn barsto
Neskaudink į sielą įsiveržęs
Beaistri puošnusis astre

Ramus akistata įvykus
O atgailauti buvo verta
Ach kaip dvejonė įsipyko
Juk gruodas gyvą žiedą kerta

Dosnus nors elgeta prie vartų
Bet išmaldos nepaprašysiu
Geriu šermukšnio vyną kartų
Nudrengus pančius sieloj rytas

Skaidri liūdna dangaus mėlynė
Bežadė vien tylos pilna
Kartus rudenės meilės vynas
Ach kad taurė tik būtų sklidina

Darganoj belapiu beržu
Paskutinė dovana lemties
Žaibais į sielą įsiveržus
Akių šviesa tamsoj nakties

Nerimastingas sielos skrydis
Palaima tavų akių šviesa
Kančių vainike meilė švyti
Ledinių vėjų paliesta
Ražas