o jei vasario
paskutinės snaigės
tau nepraneš
kuo gyvenu
sukaupęs drąsą
atsisuk į dvasios gėlą
žiemos lietum
išverksiu viską
kas abiems brangu

ar pameni
studentišką lakumą
kai tądien tilpome
mirksnio vienam
žavesio daige
bežodėm lūpom
ženklinome rytą
dar nežinodami
už posūkio
jau pabaiga